Daugybės premijų laureatas, šešis kartus prestižinei premijai nominuotas Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas 60-metis A.Bialiackis tapo ketvirtuoju Nobelio taikos premijos laureatu, kuris apie apdovanojimą sužinojo būdamas nelaisvėje.
Istorikas, filosofas ir rašytojas laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą sykį.
O kartą įkišti į kalėjimą baltarusių žmogaus teisių gynėją padėjo Lietuvos valdininkai, vadovaujami tuomečio teisingumo ministro R.Šimašiaus.
Dar 2011 metais Lietuva Minsko režimui perdavė duomenis apie A.Bialiackį. Tada dėl to kilo net tarptautinis skandalas, o dabar Vilniaus mero kadenciją baigiantis, bet jau apie europarlamentaro mandatą ar net šalies prezidento postą svajojantis tuometis teisingumo ministras R.Šimašius tai pavadino tiesiog „apmaudžia koordinavimo klaida“.
Pateikė sąskaitų duomenis
Apie A.Bialiackio suėmimą 2011- ųjų rugpjūtį interneto portale „Chartija ’97“ pirmasis pranešė žurnalistas ir Baltarusijos laisvojo teatro vadovas Mikalojus Chalezinas. Jis rašė: „Baisiausia šioje situacijoje yra tai, kad prielaidas smūgiui sudarė ne Baltarusijos finansinių tyrimų departamentas, kuris tiria bylą, bet kaimyninės valstybės vadovybė.“
2011 metų vasarį R.Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija gavo Baltarusijos teisingumo ministerijos teisinės pagalbos prašymą. Juo buvo prašoma pateikti dviejų organizacijos „Viasna“ („Pavasaris“) lyderių A.Bialiackio ir Valentino Stefanovičiaus asmeninių sąskaitų, turėtų Vilniuje, SEB ir „DnB Nord“ bankuose, 2007–2011 metų duomenis.
„Mes įvertinome prašymo atitiktį teisinės informacijos teikimo sutarčiai ir persiuntėme viską tai institucijai, kuri to prašė. Tai yra standartinė procedūra. Bankai galėjo atsisakyti teikti tokią informaciją“, – kilus triukšmui aiškino tuometis teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius.
Kreipėsi net į teismą
Bankas „DnB Nord“ iškart įvykdė Teisingumo ministerijos prašymą, o iš jo gautus duomenis valdininkai persiuntė kolegoms į Baltarusiją.
SEB bankas nesutiko vykdyti tokio prašymo ir atsisakė atskleisti savo kliento duomenis. Tada Teisingumo ministerija kreipėsi į teismą ir tuometis Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nurodė bankui tokius duomenis pateikti. Jie taip pat buvo išsiųsti į Baltarusiją.
Tik vėliau teisininkai susizgribo, kad Baltarusijos teisingumo ministerijos prašymas negalėjo būti įvykdytas, nes jame nebuvo nurodytas nei tiriamos bylos pavadinimas, nei aprašyta nusikaltimo sudėtis.
To ir negalėjo būti, nes pati byla buvo iškelta ir nusikaltimo sudėtis išdėstyta tik R.Šimašiaus vadovautos Lietuvos teisingumo ministerijos surinktos ir perduotos informacijos pagrindu.
Gavę informacijos apie užsienio bankų sąskaitose laikomas lėšas Baltarusijos pareigūnai A.Bialiackiui iškėlė bylą už finansinius nusikaltimus.
Už aplaidumą – pastaba
Paaiškėjus, kad A.Bialiackis Minske suimtas Lietuvos tarnyboms jį išdavus, 2011-ųjų rugpjūtį buvo sušauktas neeilinis Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis, o žmogaus teisių gynimo organizacijos reikalavo dėl Teisingumo ministerijos veiksmų pradėti parlamentinį tyrimą.
Baltarusijos prašymus uoliai vykdę valdininkai užrūstino ir tuometę prezidentę Dalią Grybauskaitę – ji įpareigojo R.Šimašių griežtai įvertinti savo pavaldinių veiksmus.
Tuometis teisingumo ministras viešą prezidentės nurodymą įvykdė – Teisinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjui skyrė pastabą.
Kilus skandalui iš darbo pasitraukė Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė. Ji teisinosi nežinojusi, kad teikia duomenis ne apie nusikaltėlį, o apie žmogaus teisių gynėją.
Raštas – bereikšmis
Ministerija dar bandė ištaisyti situaciją, bet tai padarė nevykusiai.
Teisingumo viceministras T.Vaitkevičius dar kartą kreipėsi į Baltarusijos teisingumo ministeriją parašęs tik vieną sakinį: „Pranešame, kad mūsų suteikta informacija nepatikima.“
Dokumente nurodyta, kada buvo išsiųsti du laiškai su minėta informacija, bet nebuvo paaiškinimų, kodėl ir kuo remiantis ji tapo nepatikima.
„Teisingumo ministras R.Šimašius nieko nepadarė nei kaip žmogus, nei kaip pareigūnas: neinformavo A.Bialiackio advokato ir „Viasna“ vadovybės apie šį raštą, nepasirūpino, kad dokumentas turėtų juridinę reikšmę Baltarusijos teisme“, – ministerijos veiksmais tuomet stebėjosi žmogaus teisių gynėjas Stasys Kaušinis.
Minsko teismas į Lietuvos teisingumo ministerijos raštą dėl esą nepatikimos informacijos nekreipė dėmesio ir nuteisė A.Bialiackį už mokesčių slėpimą. Jam buvo skirta puspenktų metų nelaisvės.
Netrukus paaiškėjo, kad „nepatikima informacija“, kurią Baltarusijos pareigūnams persiuntė Lietuva, – tiesiog sąskaitų kopijos.
Jos buvo nepatvirtintos, nepasirašytos ir neužregistruotos, todėl nebuvo aišku, koks asmuo jas išdavė ir kas atsako už ten nurodytos informacijos patikimumą.
Nežinojo, ką persekioja?
Tačiau atsiprašydamas dėl šio nesusipratimo R.Šimašius tarsi patvirtino, kad tokios sąskaitos buvo: „Lieka tik apgailestauti, kad informacija ir mechanizmas, kuris yra skirtas bendradarbiauti tarp valstybių gaudant kriminalinius nusikaltėlius, gretimos šalies institucijų yra panaudojamas gaudant žmogaus teisių gynėjus. Tai nepateisinama.“
Panašu, kad į Baltarusijos prašymą labai nesigilinę ir informaciją skubėję pateikti tuomečio teisingumo ministro pavaldiniai nežinojo, kas yra A.Bialiackis.
Nors dėl to Lietuvos politinėje padangėje kilo didelis skandalas, R.Šimašius liko Teisingumo ministerijos vadovo kėdėje.
Išdavė, bet pasveikino
Nepaisant tarptautinės reakcijos – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos ataskaitos, Europos Parlamento rezoliucijos ir kitų pareiškimų dėl politinio A.Bialiackio persekiojimo, jis buvo uždarytas į kalėjimą.
Bandydama nusiplauti dėmę dėl Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo A.Bialiackio išdavimo Aliaksandro Lukašenkos režimui Lietuva žengė dar vieną nemažai diskusijų sukėlusį žingsnį – kartu su Vakarų diplomatais kalėjime atsidūrusį disidentą pasveikino 50-mečio proga.
Vietos spauda tuomet rašė, kad A.Bialiackis kalėjime visiškai izoliuotas, o kalėjimo administracija baudžia kiekvieną, kuris su juo pasikalba ar net pasisveikina.
Nors silpo regėjimas, žmogaus teisių gynėjas nuo ryto iki vakaro siuvo pirštines, o po darbo rašė knygą. „Viasna“ ją išleido serijoje „Baltarusijos kalinių literatūra“, kurią sudaro daugiau nei dešimt politinių kalinių parašytų knygų.
Vilniuje kūrė filmą
A.Bialiackis buvo paleistas į laisvę 2014 metais, likus 18 mėnesių iki bausmės pabaigos.
Tuomet Vilniuje surengęs spaudos konferenciją baltarusis tikino nepykstantis ant Lietuvos valdžios, nors Lietuvos institucijų suteikta informacija padėjo Minsko valdžiai jį pasodinti už grotų.
„Ne Lietuvos valdžia mane pasodino į kalėjimą. Mus akylai stebėjo visus 2010 metus, prieš artėjančius prezidento rinkimus. Prieš mane pradėtas teismo procesas buvo skirtas visuomenei įbauginti“, – teigė A.Bialiackis.
Praėjus metams jis nusifilmavo Vilniuje KGB genocido aukų muziejuje esančiose kamerose. Norvegijos režisierių kurtame filme šios patalpos turėjo priminti Baltarusijos kalėjimą.
Jubiliejus – vėl už grotų
A.Lukašenkos režimo persekiojamas A.Bialiackis laisvėje išbuvo neilgai. Praėjusių metų liepą jis vėl buvo suimtas.
„Man nesiseka su jubiliejais“, – rugsėjo 25-ąją minėdamas šešiasdešimtmetį politinis kalinys rašė savo žmonai.
Praėjusią savaitę Norvegijos Nobelio komitetas paragino paleisti šį baltarusių žmogaus teisių gynėją, kad jis galėtų atvykti į Oslą ir atsiimti jam suteiktą premiją.
A.Bialiackis vėl sulaikytas už mokesčių vengimą, nors žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad byla yra sufabrikuota ir tai tik pretekstas atsikratyti politinio oponento.
Nobelio premijos laureatas įkalintas kartu su dar penkiais žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ atstovais.
Baltarusijos kalėjimuose uždaryta daugiau kaip 1300 politinių kalinių.
Šiuo metu A.Bialiackis kalinamas tardymo izoliatoriuje, esančiame Volodarskio gatvėje Minske. Jam draudžiama susitikti su artimaisiais ir gauti korespondenciją.
Premijos užrūstino ir Minską, ir Maskvą
A.Bialiackis su represijomis kovoja ketvirtį amžiaus, o dėl savo darbo jam teko daug metų praleisti kalėjime.
Organizacija „Viasna“, kurios vienas lyderių yra A.Bialiackis, buvo įkurta 1996 metais. Tai garsiausia Baltarusijos žmogaus teisių grupė.
Praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos griūties organizacija siekė padėti sulaikytiems protestuotojams ir jų šeimoms. „Viasna“ teisininkai parengdavo gyventojų skundus vienintelei baltarusiams pasiekiamai tarptautinei instancijai – JTO Žmogaus teisių komitetui.
Baltarusijos valstybė organizacijos „Viasna“ niekada nemėgo – 1999 m. įregistravusi ją kaip visuomeninę organizaciją, 2003 m. išbraukė iš valstybės registro, paversdama ją šešėline.
2020-ųjų rugpjūtį, kilus masiniams protestams prieš A.Lukašenką, „Viasna“ interneto tinklapis veikė kiaurą parą, jos nariai ir savanoriai rinko duomenis apie visoje šalyje sulaikomus žmones, sulaikytųjų sąrašai buvo operatyviai atnaujinami.
Baltarusija pasmerkė Nobelio komitetą dėl prestižinės taikos premijos skyrimo įkalintam aktyvistui ir pareiškė, kad premijos įkūrėjas A.Nobelis dėl vis labiau politizuotų sprendimų vartosi kape.
Nobelio taikos premija šiemet dar skirta Ukrainos žmogaus teisių organizacijai Pilietinių laisvių centrui ir Rusijoje veikiančiai organizacijai „Memorial“.
Praėjus vos kelioms valandoms po laureatų paskelbimo Rusijos teismas įsakė areštuoti žmogaus teisių gynimo grupės „Memorial“ biurą Maskvos centre ir paversti jį valstybės nuosavybe.
Nobelio komitetas atkreipė dėmesį, jog premija trims organizacijoms – tai dar vienas priminimas, kad vertybės ir žmogaus teisės yra universalios, jos neturi sienų ir nepriklauso nuo šalies valdžios aparato.
