Žygį į didžiąją politiką nuo paplūdimio Lukiškių aikštėje pradėjusios Laisvės partijos atstovai dar kartą įrodė gebantys atkreipti dėmesį į save ir įkaitinti publiką.
Parlamentarių Danielės Morganos ir Ievos Pakarklytės pasiūlytas vadinamasis sekso planas dar neišvydo dienos šviesos, bet jau audringai aptarinėjamas kone dvi savaites.
Tiesa, nežinia, ar įstatymų pataisų dar nespėjusios įregistruoti „laisvietės“ tikėjosi sulaukti būtent tokios reakcijos.
Politikes ypač nustebino tai, kad visuomenę esą šokiravo faktas, jog lytiniams santykiams reikia kito žmogaus sutikimo.
Laisvės partijos atstovių siūlymu savanoriškas sutikimas užsiimti seksu turi būti išreikštas labai aiškiai ir nedviprasmiškai. Priešingu atveju grėstų baudžiamoji atsakomybė.
Tiesa, parlamentarės neigia internete plačiai nusiritusias kalbas, esą priėmus tokias įstatymo pataisas sutikimas užsiimti seksu turės būti išreikštas raštu ar patvirtintas notaro.
Bet pataisų iniciatorės siekia, kad įstatymuose atsirastų nuostata, jog pareigą įrodinėti galimai patirtą prievartą turėtų ne nukentėjęs asmuo, o įtariamasis.
Tam reikėtų labai rimtos intervencijos į Baudžiamąjį kodeksą. Kai kurie ekspertai ją prilygina revoliucijai, o teisininkai jau dabar griebiasi už galvos.
Antai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros dėstytojas Remigijus Merkevičius paragino susilaikyti nuo bet kokių kodekso pataisų: „Jei galima prie Baudžiamojo kodekso nelįsti, reikėtų ir nelįsti.“
Teisininkas įsitikinęs, kad į kodeksą įrašytos itin abstrakčios sąvokos jį gali padaryti neveiksnų ir sukurti dar daugiau teisinių ginčų, nei jų buvo iki šiol.
Pradėta ne nuo to galo?
Regis, tai supranta ir kai kurie politikai. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pripažino, kad kolegių iniciatyva pradėta ne nuo to galo.
Politikė teigė palaikanti „laisviečių“ pasiūlymų paketą, tačiau jo pristatymas esą nebuvo vykęs: „Tema yra rimta ir ji skaudi ne vienai moteriai.
Bet, mano galva, nebuvo pagrindimo, neatskleistas problemos aštrumas. Dėl to pateikti pasiūlymai sukėlė ne tokią reakciją, kokią galėjo sukelti: ir juokelius, ir tam tikrą sarkazmą.“
Iš tiesų, ko jau ko, bet fantazijos vertinant šią iniciatyvą žmonėms nestigo. Po interneto platybes jau ėmė plisti pažymos pavyzdys, kaip esą turėtų atrodyti sutikimas užsiimti seksu.
Kai kurie internautai šaipėsi, kad neužteks vien ranka rašyto sutikimo, esą bus būtinas notaro patvirtinimas ar filmuota vaizdo medžiaga.
„Aš, Valdas, tavo vyras, prašau sutikimo seksui šį vakarą“, – po internetą ėmė sklisti tokie rašteliai.
Juos lydėjo sarkastiški komentarai, esą netrukus gali atsirasti ir kvailesnių iniciatyvų, kai reikės gauti sekso užsigeidusios kaimynės sutuoktinio sutikimą ar bus reikalaujama seniūno patvirtinimo, kad seksas vyko abipuse valia.
Į politikių siūlymus lydėjusią juoko ir ironijos bangą pasinėrė ir visuomenei gerai žinomi asmenys. Jie klausė, ar politikai neužmiršo karo Ukrainoje ir jo sukeltų problemų, lubas pramušusių elektros kainų.
Kai kurie komentatoriai stebėjosi, ar tikrai D.Morganos ir I.Pakarklytės įvardytos problemos kyla dėl įstatymo spragų: o gal vis dėlto nesilaikoma jau galiojančių teisės aktų?
Šauta iš patrankos į varną
Panašių klausimų jau kyla ir Seime. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras pripažino, kad koalicijos partnerių siūlymus gali būti itin keblu įvilkti į teisinį rūbą.
„Noras geras, bet gali būti, kad tai – šūvis iš patrankos į varną.
Tiesa, kol projekto nėra, labai sunku pasakyti, kuo viešai nuskambėję siūlymai gali pavirsti.
Bet gal tikrai pirma reikėjo viską gerai išanalizuoti, paruošti projektą, o tada viešai triūbyti“, – kalbėjo S.Šedbaras.
Vis dėlto politikas kol kas irgi sunkiai įsivaizduoja, kaip reikėtų įgyvendinti parlamentarių sumanymą: „O kaip tą aiškų sutikimą reikėtų užfiksuoti? Kas vienam gali atrodyti labai aišku, kitam – nebūtinai. Tai įrodinėjimo dalykai, kurie vyksta ir šiuo metu.“
S.Šedbaras prisiminė ankstesnį savo darbą prokuratūroje, kai seksualinio priekabiavimo atvejus lydėdavo ilgi teisminiai ginčai, kurių sėkmingą pabaigą lemdavo tik objektyvūs ir nenuginčijami įrodymai.
Teisininkas taip pat pažymėjo, kad dalis seksualinio pobūdžio nusikaltimų gali būti išgalvoti siekiant nepagrįstai ką nors apkaltinti ir iš to pasipelnyti.
„Reikėtų išnagrinėti, ar mūsų teisminėje praktikoje dėl to kyla kokių nors problemų ir kaip jos sprendžiamos kitur.
Pataisų iniciatoriai jas turėtų labai aiškiai identifikuoti ir atsakyti, ar problemų kyla tokio pobūdžio nusikaltimus įrodinėjant teismuose, ar vis dėlto yra kitos priežastys. Gal paaiškės, kad problema – ne spragos įstatymuose, bet jų taikymas.
Kartais būna, kad tokio pobūdžio nusikaltimus tiriantiems pareigūnams trūksta patyrimo, aktyvumo ar tiesiog skiriasi požiūris.
Reikia pripažinti, kad kartais pareigūnų požiūris į tokias bylas būna pernelyg atsainus, neva moteris pati kalta, kam vilkėjo tokį trumpą sijoną. To neturėtų būti.
Kita vertus, turbūt to neišspręs ir patys tobuliausi įstatymai“, – svarstė S.Šedbaras.
Anot jo, teisėsaugos institucijos įstatymų leidėjams kol kas nesignalizavo apie panašias problemas.
Konservatorius neatmetė, kad „laisvietės“ su milžinišką atgarsį visuomenėje sukėlusia iniciatyva iššovė artėjant savivaldos rinkimams.
Bando paslėpti muštynes
Praėjusią kadenciją Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovavusi Agnė Širinskienė svarstė, kad rezonansine tema gali būti siekiama nukreipti dėmesį nuo valdančiąją koaliciją persekiojančių daug didesnių problemų.
„Girdėti, kad dėl siūlomų mokesčių jau yra nesutarimų tarp valdančiųjų.
Mažieji koalicijos partneriai skundžiasi, kad jie net nematė biudžeto projekto. Kilusios diskusijos dėl sekso valdantiesiems leidžia paslėpti tuos nesutarimus“, – dėstė parlamentarė.
Be to, A.Širinskienė įžvelgė ir galimą koalicijos spaudimą konservatoriams.
„Iš koalicijos partnerių atsiranda vis keistesnių siūlymų ir man kyla klausimų, kaip ilgai konservatoriai norės būti juokdariais. Tos solidumo ribos vis tiek kažkokios turėtų išlikti.“
Pasuko neteisingu keliu
D.Morganos ir I.Pakarklytės pasiūlytas idėjas A.Širinskienė vadino absurdiškomis, jos esą net gali prieštarauti Konstitucijai.
„Kolegių minimi seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra latentiniai. Tai būdinga ir kitiems nusikaltimams. Tik vienur tas latentiškumas yra mažesnis, kitur – didesnis.
Pavyzdžiui, spėjama, kad pranešama tik apie dvi iš dešimties įvykdytas smulkias vagystes.
Latentiniai yra ir korupciniai nusikaltimai, nes žmonės bijo prarasti darbą. Turbūt dalis moterų irgi bijo arba vengia pranešti apie patirtą prievartą, nes vėliau joms gali tekti su prievartautoju gyventi toliau.
Bet latentiškumo problema paprastai sprendžiama ne Baudžiamojo kodekso pakeitimais, o suteikiant daugiau saugumo aukai. Taip, pavyzdžiui, atsirado pranešėjo apsaugos įstatymas, kuris veikia gana efektyviai.
Kitose šalyse siekiama pasirūpinti smurto aukomis – joms suteikiamas būstas, įvairi psichologinė pagalba, anonimiškumas“, – kalbėjo A.Širinskienė.
O jos kolegės, anot Seimo narės, eina kitu keliu – bando supaprastinti kodeksą ir sukuria nerealias sąlygas.
Ji neįsivaizduoja, kaip galimam įtariamajam pavyktų įrodyti, kad prieš penkerius ar dešimt metų vykę lytiniai santykiai buvo savanoriški, jeigu nėra rašytinio ar filmuoto to įrodymo.
„Nežinau, kaip tai įrodyti. Nebent filmuoji tą sutikimą arba turi raštišką sutikimą. Žinant, koks baudžiamojo proceso įrodinėjimo lygis, turbūt nėra ko stebėtis, kad tokie pasiūlymai apauga visokiais juokeliais.
Neįsivaizduoju, kaip tuos kolegių pasiūlymus įvilkti į teisinį rūbą.
Aš manau, jog tai neįmanoma, nes mūsų baudžiamoji teisė pagrįsta tuo, kad įrodinėja auka arba jai atstovaujantis kaltintojas.
Negalima žmogui užkrauti įrodinėjimo naštos“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Širinskienė.
Beje, parlamentarė pastebėjo, kad net Seime įstrigusioje daug diskusijų keliančioje Stambulo konvencijoje nėra „tokių nesąmonių“, kokias siūlo Laisvės partijos atstovės.
Einama apgraibomis
Atsiradę pasiūlymai keisti seksualinę prievartą reglamentuojančius įstatymus gali reikšti politikų bandymus apeiti Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime.
Apie tai D.Morganos ir I.Pakarklytės užvakar surengtoje diskusijoje užsiminė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė: „Jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, tai einame tuo keliu, kad Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliame jos neratifikuodami kaip tokios.“
Anot J.Juškaitės, konvencijos ratifikavimas kelia daug aistrų, bet šio dokumento priėmimas įneštų daugiau aiškumo: „Todėl man norisi paklausti politikų ir Seimo narių, kur yra konvencija, kuri galėtų išspręsti daugelį šiandien aptariamų problemų?“
Be to, J.Juškaitės teigimu, seksualinio smurto problemą bandoma spręsti apgraibomis, nes vis dar nėra išsamių tyrimų apie jų mastą: „Pagal tris kodekso straipsnius, kurie susiję su seksualiniu smurtu, mes užregistruotume per šimtą bylų.
Taigi potencialus atotrūkis labai didelis ir mes tamsoje bandome kažką užgriebti ir suprasti.
Bet tokie bandymai retai kada įtikina visuomenę.“
Mato ir daugiau spragų
D.Morgana pripažino, kad Seime įstrigusi prieštaringai vertinama konvencija yra vienas motyvų, paskatinusių teikti diskusijų sukėlusį siūlymų paketą.
Konvencijos ratifikavimas, anot „laisvietės“, nejuda ir gali dar ilgai nepajudėti: „Gali tekti laukti, kol visuomenė supras, bet mes žinome, kad Lietuva daugeliu atvejų vėluoja trisdešimt metų.“
Seimo narė taip pat tvirtino, kad įvairios visuomeninės organizacijos mato ir daugiau keistinų Baudžiamojo kodekso nuostatų, susijusių su smurto užkardymu, todėl vyksta konsultacijos su teisininkais.
Pasak D.Morganos, tyrimai ir situacijos analizė labai svarbu, bet, jos nuomone, jau ir pats įstatymo keitimo procesas padeda išryškinti problemas ir išvilkti jas iš šešėlio.
Užkulisiai – tamsūs
Kad oficiali statistika apie seksualinį smurtą toli gražu neatspindi realios situacijos, kalbėjo ir diskusijoje Seime dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Ji pasakojo šokiruojančią istoriją apie dešimt metų prievartautą kalinį, kuris Lietuvos teismuose taip ir nerado teisybės – visi tyrimai buvo nutraukti: „Šį procesą lydėjo patyčios, kad, įsivaizduokite, „gaidys“ prabilo. Tai atskleidžia dar vieną labai tamsų mūsų visuomenės kambarį.“
K.Mišinienės teigimu, Lietuvoje sukurta sistema, atgrasanti aukas prabilti apie išnaudojimą.
„Kartais nukentėjusią moterį pareigūnai labai primygtinai spiria pagalvoti, ar jai tai reikia kelti į viešumą. Tų užkulisių visuomenė nemato.
Bet realybė tokia, kad pirminė pareigūnų reakcija būna greita, tačiau lygiai tokiu pat greičiu vėliau viskas užgniaužiama.“
Savo akimis mačiau, kai vienai nukentėjusiajai policijoje buvo pagrūmota gumine lazda, parodant, kas jos laukia, jei meluos. Toks atpurtymas ir lemia, kad seksualinio smurto bylų turime tiek mažai“, – kalbėjo K.Mišinienė.
Rūpestį kelia reakcija
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė įsitikinusi, kad būtina kalbėti diskusijų audrą sukėlusia tema, bet ji mato ir kitą problemą.
„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad mes diskutuojame, o nieko apčiuopiamo nėra. Teisės aktų dar net nėra, o visuomenės pasipriešinimas jau yra.
Todėl gal derėtų elgtis atsargiau, kad nebūtų taip, kaip nutiko su Stambulo konvencija, kai visuomenė net neleido prieiti prie realaus jos svarstymo“, – dėl kilusio erzelio nuogąstavo M.Jurkutė.
Diskusiją dėl seksualinio smurto prevencijos su šioje srityje dirbančiais ekspertais D.Morgana ir I.Pakarklytė paskelbė po kilusio ažiotažo dėl jų pasiūlytos sutikimo sąvokos.
Seimo narės neslėpė, kad šia diskusija, kurioje, beje, nedalyvavo nė vienas vyras, norėta pasitikrinti, ar jų įvardyta problema iš tiesų realiai egzistuoja, koks jos mastas, ar ji galbūt yra išgalvota ir jokių pokyčių nereikia.
