Tie, kurie nestovi sargyboje, irgi miega, rūko, svajoja.
Arba: skamba aliarmo signalas, prasideda pratybos, bet dalis technikos neišvažiuoja iš garažų, nes paprasčiausiai neužsiveda, „dedovščina“ veikia ir transporto sektorių – jauni vairuotojai turi atiduoti detales vyresniems, o detalių Sovietų Sąjungoje trūko visur ir visada...
Betonuojame aikšteles sraigtasparniams, pirmasis nusileidęs orlaivis įlūžta, nes kareivių darbas, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, – atbulomis rankomis, o ir dalis cemento, be abejo, buvo kam nors parduota.
Viena vertus, juokinga, kita vertus, armijoje (kaip ir visose kitose srityse, įskaitant ir kalėjimą) atsispindėjo tai, kas buvo būdinga visai sovietinei sistemai, – nuolatinis chaosas, tinginystė, veidmainystė, fasadinė veikla, alkoholinis eskapizmas, „pofigizmas“, „tufta“...
Vis dėlto po šia karikatūriška anekdotiška sovietų, o dabar Rusijos valstybės kauke visada slypėjo ir slypi prievarta, žiaurumas, sadizmas, žmogaus gyvybės (ką jau kalbėti apie teises) nuvertinimas.
Vakarai į sovietus visuomet žvelgė palankiau nei į nacių Vokietiją: juk socializmas, komunizmas yra puikios idėjos, pasak kairiųjų intelektualų Vakaruose, Rusijoje jos patyrė deformaciją, buvo iškreiptos, na, bet milijonai nužudytųjų – tai tik šalutinis efektas, idėja juk gera, intencijos juk geros, o štai vokiečiai nacistai – sąmoningas blogis iš esmės.
Anne Applebaum knygoje radau įdomią mintį: recenzentas, rašydamas apie vieną jos knygą, pasakė, kad Stalino teroro sukeltas badas ketvirtajame dešimtmetyje pražudė daugiau ukrainiečių nei Hitleris žydų, bet niekam tai nerūpi, nes žudynės buvo labai nuobodžios, be dramatizmo.
Anot A.Applebaum, Vakarų kairieji nenorėjo pernelyg smerkti Sovietų Sąjungos, nes kartu pasmerktų ir patiems brangias idėjas.
Be to, patys rusai ano, sovietinio stalininio, laikotarpio nelaiko nusikalstamu.
Labai daug žmonių buvo įtraukta į nusikaltimus, milijonai žmonių kankino ir žudė milijonus tokių pat kaip jie. Tai buvo milžiniškas konclageris, visa sumauta Sovietų Sąjunga.
Rusai iki šiol tvirtina, kad sistema buvo bloga, bet jie buvo galingi. Galbūt tai raktas, kodėl net režimo aukos ilgisi sovietinės praeities, – kai esi trypiamas savos valdžios, norisi būti galingam bent pasaulio akyse.
Abejoju, ar rusų agresiją, norą pamokyti (gąsdinant branduoliniais ginklais) visą pasaulį lemia vadinamasis mesianizmas. Labiau jau sovietizmas, sovietinės imperijos ilgesys.
Įsiminiau Vasilijaus Grossmano žodžius apie mūšį dėl Stalingrado: po persilaužimo „sovietiniai, rusų žmonės ėmė naujai suvokti save, ėmė naujai suvokti įvairių tautybių žmones. Rusijos istorija imta suvokti kaip Rusijos šlovės istorija, o ne kaip rusų valstiečių ir darbininkų kančių ir pažeminimo istorija“.
Kaip tik po Stalingrado pergalės Stalinas ima atvirai deklaruoti valstybinio nacionalizmo ideologiją.
Jurijus Felštinskis ir Vladimiras Popovas knygoje „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ tyrinėja partijos ir čekistų kovą dėl valdžios.
Vladimiras Putinas atvirai prisipažįsta esąs čekistas (o tai pati kruviniausia organizacija Rusijos, gal net pasaulio istorijoje), taigi čekistai pagaliau nugalėjo.
Iš Rusijos pusės nuolat girdėti, kad jie kariauja ne su Ukraina, o su Vakarais, labiausiai – su Amerika. Tai irgi sovietinis diskursas.
Kad Amerika – didžiausias sovietų priešas, nuolat kartojo Stalinas. Sovietmečiu nuolat girdėjome, propaganda neužsičiaupdama kaltino Ameriką dėl visų pasaulio negandų.
Štai ir turime vaizdą – Rusija iki šiol yra milžiniškas konclageris, kurio gyventojai vis dar nori būti galingiausi pasaulyje, nes visas pasaulis – priešai, nes pasaulis per mažai gerbia rusus, kurių istorija nuo Stalingrado laikų yra „pergalingos šlovės istorija“.
Kai girdžiu entuziazmą, kad Rusija tuojau subyrės, kad bus sumušta ir sutramdyta, apima didelės abejonės... Kaip nugalėti žmones, kurie jau sėdi kalėjime, kurių mentalitetas persisunkęs konclagerio dvasia?
