Trūksta specializuotos pagalbos
Pristatydamos pagalbos nuo seksualinio smurto paketą Seimo Laisvės frakcijos narės Morgana Danielė ir Ieva Pakarklytė akcentavo, kad Lietuvoje itin trūksta specializuotos pagalbos nuo tokio smurto nukentėjusiems asmenims. Tokį poreikį įvardijo ir diskusijoje dalyvavusios ekspertės.
Organizacijos „Vilniaus moterų namai“ vadovė Lilija Henrika Vasiliauskienė teigė, kad moterys atpažįsta smurtą ir jos apraiškas, tačiau Lietuvoje vis dar trūksta palankių įstatymų ir specializuotos pagalbos, kurios galėtų ieškoti nukentėjusios. Ji taip pat pridūrė, kad atsiradus tokiai pagalbai, padaugėtų besikreipiančiųjų, nes dabar dalis kreipimųsi paliekami užmarštyje dėl neapmokytų specialistų.
„Specializuotos pagalbos buvimas paskatina netgi kreipimąsi į teisėsaugą. Dabar yra dar viena didėlė bėda, kad moteris negali gauti pagalbos, jei ji nesikreipia į teisėsaugą. Teisėsaugoje, kaip jau buvo minėta, žmonės nėra apmokyti ir tada moteris patiria dar masyvesnes traumas viską pasakodama. (...)
Tik pradėjus nuo pagalbos, ją sustiprinus, mes galime tikėtis, kad atsiras ir bylų teisėsaugoje. Dabar yra labiau atgrasymo sistema, tikrai ne pagalbos, kaip ji dabar veikia Lietuvoje“, – kalbėjo L.H.Vasiliauskienė.
Apie specializuotos pagalbos trūkumą kalbėjo ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro specialistė Dalia Puidokienė.
„Lietuvoje mes iki šiol neturime sistemos, kaip padėti žmonėms nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Moterys nelinkusios kreiptis pagalbos, nes jos yra nelinkusios tikėti, kad kažkas gali joms padėti, netiki pačia sistema, netiki specialistais, pareigūnais.
Kita vertus, mes ir neturime parengtų specialistų, pareigūnų, kurie būtų parengti ir apmokyti, kaip iš tikrųjų padėti nukentėjusiems žmonėms“, – tvirtino ji.
Veikianti sistema bando atgrasyti
Diskusijoje dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė palietė kitą jautrią temą, kai kalbama apie seksualinį smurtą. Ji pasakojo, kad šiuo metu Lietuvoje galiojanti sistema yra atgrasanti aukas nuo kreipimosi pagalbos net ir susidūrus su tokiomis problemomis.
„Mes matome ištisas sistemas, kaip nepriimti pareiškimų, kaip atpurtyti, atgrasinti moteris duoti parodymus. Eina kalba apie visiškai tiesioginį „atpurtymą“, kai moteriai, aukai yra sakoma „Tu pagalvok, ar tau tikrai šito reikia?“ Po tokių komentarų sutrikusi moteris atsitraukia“, – teigė K.Mišinienė.
„Aukai nėra svarbu, pagal kokį straipsnį pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji nori pasiekti teisingumą. Mūsų atsakomybė yra suformuoti tą prieinamą teisingumą“, – pridūrė ji.
Tokį KOPŽI vadovės teiginį plojimais palydėjo kitos diskusijoje dalyvavusios ekspertės, o Lygių galimybių plėtros centro atstovė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič jį papildė pabrėždama dar vieną svarbią problemą – atitinkamos atsakomybės nebuvimą.
„Turime labai didelę spragą, kad už nusikaltimus, nusižengimus atsakomybė yra labai maža. Smurto artimoje aplinkoje mes turime labai didelius mastus kreipimosi, turime tam tikrą mastą ikiteisminių tyrimų, bet atsakomybė pasiekia labai nedidelį žmonių kiekį, kurie padarė nusikaltimą“, – dėstė V.Pilinkaitė-Sotirovič.
Tyrimai padėtų spręsti problemą
Anot eksperčių, dar viena svarbi problema apsaugos nuo seksualinio smurto akivaizdoje yra tinkamų tyrimų nebuvimas. Moterų informacijos centro atstovė Rugilė Butkevičiūtė teigė, kad šiuo metu apie seksualinį smurtą atlikti tyrimai Europos Sąjungos mastu, tačiau Lietuvos gyventojai su jų rezultatais savęs netapatina.
„Kaip Lietuvos gyventojams rezonuoja tie tyrimai dėl problemos masto? Jie mano, kad Europos Sąjungoje, tai reiškia kažkur kitur, ne čia, ne Lietuvoje.
Lietuvoje tokių tyrimų, kurie būtų susiję išimtinai su seksualiniu smurtu, o ne kitomis smurto formomis, mes neturime, yra tik europiniai tyrimai. (...) Jeigu mes turėtume tyrimų Lietuvoje, mes galėtume kalbėti apie tai“, – kalbėjo specialistė.
Tokiai nuomonei pritarė ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė. Ji pabrėžė, kad tokie duomenys padėtų ne tik suvokti problemos mastą, tačiau ir ją efektyviai spręsti ateityje.
„Keičiant (įstatymus – aut. past.) ir galvojant apie ateitį, nes tai yra ilgalaikis procesas, kuris nepasibaigs vieno straipsnio pakeitimu, manyčiau, kad turėti aiškius duomenis, nuo kurių galima atsispirti, į kuriuos žiūrint galima sakyti, kad čia yra Lietuva, o ne ES, yra labai svarbu“, – sakė J.Juškaitė.
