Mūšiai vėl tapo poziciniu apsišaudymu, fronto linija santykinai išsilygino. V.Putinui paskelbus dalinę mobilizaciją Vakarai sukluso ir net pasigirdo aiškinimų, kad jo mosavimas branduoliniu ginklu nėra blefas.
Kremliui įforminus naujas RF sienas okupuotoje teritorijoje, bus padidintas ir pergrupuotas karinis kontingentas, atitempta nauja ginkluotė, sutvarkyta pašlijusi logistika.
Tai jau pradėta daryti Rusijos kariuomenėje keičiant jos vadovus. Paprasčiau sakant, ruošiamasi naujam karo etapui, siunčiant Ukrainai ir ją remiantiems žinią, jog atsitraukimo į vasario 24 d. ribas nebus. O Dūma turės skelbti, kad Rusijos valstybė užpulta.
Ukraina taip pat kausis iki pergalės, bet kada ji bus, visiškai priklausys nuo Vakarų pagalbos. O ji, išskyrus JAV, kartais kelia abejonių. Kol kas Vakarų konsultuojamoji ir techninė pagalba kartu su atsiskleidusiais kariniais talentais Ukrainos kariuomenėje bei karių ryžtingumu leidžia atsilaikyti prieš Rusijos karo mašiną ir pastaruoju metu pasiekti reikšmingų pergalių, bet esminiam lūžiui karinės pagalbos per mažai.
Ne mažiau svarbi ir ekonominė pagalba. Ukrainos ekonominė situacija sudėtinga, o dar laukia žiema. Kas laukia gyvenančių nešildomuose daugiabučiuose žmonių? Nujaučiant artėjantį naują karo etapą, vėl intensyvėja Ukrainos gyventojų migracija į Vakarų valstybes. Ukraina pamažu tuštėja.
Žinoma, žiema bus ir Rusijoje, vis labiau bus jaučiamos sankcijos. Kur tik gali, sprunka mobilizuojamieji. Bet vis tiek jų ne tiek, kad keistųsi situacija ir visuomenė sukiltų prieš režimą. Nestoja piestu prieš Kremlių nei oligarchai, nei kiti Rusijos gyventojų sluoksniai. V.Putino kariauną sunaikinti gali tik Ukrainos pergalė.
O kas bus priešingu atveju, jei Rusija įsitvirtins naujai nubrėžtoje valstybės teritorijoje?
Pateikiamas toks grobio sąrašas. Rusijos teritorija padidėsianti 107 tūkst. kvadratinių kilometrų. Pasipildytų 6–8 milijonais gyventojų. Donbase Rusijai pradėtų dirbti anglies kasyklos, 6 metalurgijos gamyklos. Energodare – Zaporožės AE. Chersone ir aplinkui – 200 įvairaus dydžio įmonių. O kur dar derlingos žemės? Kryme jau dabar rimta karinė bazė.
Rašant šias eilutes paskelbti du pranešimai Lietuvos žiniasklaidoje: Rusijos statytiniai Ukrainos okupuotose srityse atvyko į Maskvą (ruošiasi susitikti su V.Putinu) ir Rusijai gresia labai didelis praradimas, Ukrainos pajėgos jau visai arti. Atrodo, statytiniai vis dėlto greičiau pasiprašys juos su užgrobtomis žemėmis aneksuoti. „Sugrįžimas į tėvynę“, kaip dabar vadina aneksijas Kremlius, bus pompastiškas ir gal net prilygintas pergalei mūšio lauke.
Neatmestina, jog bus pervadintas ir sukelto karo tikslas: iš pradžių be perstojo kartota „demilitarizacija ir denacifikacija“ vėliau buvo papildyta „Donbaso išvadavimu“, „Tėvynės, Rusijos valstybės, gynimu“ nuo Ukrainos ir ją remiančių Vakarų. Taip pat gali būti paskelbta, jog Rusija neturi tikslo pakeisti Kijevo politinę valdžią ir jokio karinio intereso kitų Ukrainos sričių atžvilgiu. O drauge įspėta (jau ir dabar tai daroma): jei Ukraina tęs puolimą, tai bus traktuojama kaip Rusijos užpuolimas.
Nesvarbu, kaip bus formuluojama, bet akivaizdu, jog V.Putinas jau pradeda reaguoti į mobilizacijos nesėkmes. Palikus mobilizuojamam piliečiui tik dvi išeitis – frontas arba kalėjimas, protestai greitai bus įveikti, bet siunčiamam į mirtį žmogui jau nepakaks net po kelis kartus kartojamo šūkio „mūsų tiesa ir mes nugalėsime“.
Ekskursijas į istoriją mėgstantis V.Putinas aiškina taip: rusiakalbiai Ukrainoje dar sovietmečio griūties išvakarėse veržėsi tapti savarankiškais politiniais dariniais, o vėliau – prisijungti prie Rusijos.
Tikriausiai prisimenama 1989 m. įvairių Rusijos regionų autonomizacijos banga, Maskvoje svarstant naujos sąjunginės sutarties projektą, pagal kurį „autonomininkai“ išgelbėtų griūvančią SSRS, jei nacionalinės respublikos paskelbtų tampančios nepriklausomos.
Lietuvoje tokia struktūra buvo „Jedinstvo“, Latvijoje – „Interfrontas“. 1990 m. buvo sukurtas „Luhansko liaudies judėjimas“. Jo steigėjai atvažiuodavo ir į Lietuvą. „Judėjimas“ reikalavo srities autonomijos Ukrainos sudėtyje, bet tik tuo atveju, jei ši pasirašys „sąjunginę sutartį“.
Antraip sritis turėtų tapti dar sovietinės Rusijos dalimi. Dar egzistavo Donbaso „Interfrontas“.
Kilus idėjai paskelbti Donbaso autonominę respubliką, Donecko valdžia parengė ekonominio savarankiškumo deklaraciją.
Po 1991 m. pučo Maskvoje projektai nukeliavo į šiukšlių dėžę. 1989 m. „liaudies frontas“ atsirado Kryme. Pasigirdo balsų, jog jam reikia grįžti į Rusiją.
1991 m. sausį buvo organizuotas „referendumas“ dėl Krymo tapimo autonomine socialistine respublika SSRS sudėtyje. Referendumas laimėjo, bet SSRS kelias pasibaigė Belovežo girioje.
Prasidėjo agitacija už Krymo prijungimą prie Rusijos. Vėliau prisijungimo entuziastai apgailestavo, jog „geras dalykas“ nuskendo politinėse kovose.
Donbase dar buvo bandoma atgaivinti „autonominį“ judėjimą, bet unitarinį valstybės modelį pasirinkusi Ukraina paėmė valdžią į savo rankas.
Tolstančią iš Rusijos orbitos Ukrainą V.Putinas pasivijo kariniais lėktuvais ir „autonominius“ klausimus išsprendė užpuldamas ir aneksuodamas kitą valstybę.
O saviems gyventojams paaiškino, jog tai išvadavimas, „kraujo brolių“ gelbėjimas ir dėl to reikia eiti į frontą.
