Tarkim, jiems atrodo, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas sudaro sąlygas neskaidriam savivaldybės turto pardavimui. Kaip toks vertinimas padės daugybei skurstančių šeimų, kurios metų metus laukia socialinio būsto? Tikėtina, kad jos eilėse lauks dar ilgiau.
Užkliuvo ir Visuomenės informavimo įstatymo pataisos bei kuriamas Medijų rėmimo fondas. Laiko dvasią atitinkantis modelis leistų skirti paramą ne tik leidiniams, bet ir žurnalistams, nubrėžtų aiškią takoskyrą tarp iš biudžeto išlaikomo visuomeninio transliuotojo ir kitos žiniasklaidos.
Bet į įstatymų ekspertų vaidmenį įsijautę sekliai turi tokią lakią vaizduotę, kad įžvelgė tai, apie ką naujo fondo kūrėjai nė nesapnavo. Per jį neva gali keliauti nereglamentuota parama bei dovanos, o ją esą gautų ir politikų įsteigti mistiniai analitiniai centrai.
Kas gali paneigti, kad už tokių aiškiaregysčių neslypi koks anoniminis skundas, o pokyčių nenori tie, kurie ilgai šliejosi prie senojo fondo? Patyrinėjus tokių veikėjų sąsajas su tais, kuriems nubyrėdavo daugiausia fondo lėšų, gali netikėtai išlįsti korupcijos įrodymų.
Tik rinkti įrodymus sekliams sekasi sunkokai. Tai rodo triukšmingai pradėtos, bet tyliai bliūkštančios bylos.
Žmonės tampomi po apklausas, teismus, galiausiai išteisinami, bet už sutryptą gerą vardą ir sugaištą laiką jų niekas nė nesiteikia atsiprašyti. Tai patyrė Kupiškio meras D.Bardauskas, Utenos meras A.Katinas, buvusi Panevėžio teisėja V.Savickienė ir kiti.
Bene didžiausią smūgį pasitikėjimui teisėsaugos sistema kirto galimos politinės korupcijos byla, kurioje pritrūko įrodymų, kad politikui E.Masiuliui perduoti pinigai yra ne asmeninė paskola, o šešėlinis atlygis. Nors sekliai pinigus pažymėjo ir tai nufilmavo, to neužteko. Žodžiu, dar vienas žygis – perniek.
