Visada Vilnius buvo daugiatautis. Neminint tarpukario laikų, kai mūsų sostinė buvo okupuota Lenkijos ir joje vyravo lenkų bei žydų tautybės asmenys, o lietuviai sudarė vos kelis procentus gyventojų. Ir po karo ilgą laiką tai buvo nelietuviškas miestas.
Nepaisant oficialiai deklaruotos sovietinės tautų draugystės, tuo laikotarpiu jautėsi įtampa tarp lietuvių ir iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavusių rusų, miestuose daug gyveno ir Lietuvoje tarnavusių kariškių. Vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip šie asmenys reikalaudavo, kad per renginius visi kalbėtų tik rusiškai.
Tai jau į užmarštį nuėjusi praeitis, tačiau žmonių psichologinės traumos ilgam išlieka pasąmonės lygiu.
Sovietiniais laikais jaustas lietuvių ir rusų susipriešinimas gali dar ir šiandien, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kelti nepasitikėjimą visais lietuvių kalbos nemokančiais kitataučiais, nors politinės nesantaikos priežastys seniai išnykusios.
Vis dėlto dabar realaus tautinio susipriešinimo Lietuvoje jau nėra. Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“ šiame mieste gyvenantiems užsieniečiams pirmą kartą surengė festivalį ir domėjosi jų potyriais, bendravimu su lietuviais, požiūriu į gyvenimą Lietuvos sostinėje.
Daugumai apklaustųjų patinka Vilnius ir jie nenusivylę savo sprendimu čia apsigyventi. Taip atsakė maždaug 80 proc. užsieniečių. Lietuvos sostinę jie giria dėl kompaktiškumo, žalumo, jaukumo, o lietuviai jiems atrodo draugiški ir paslaugūs.
Neretai patys vilniečiai deramai neįvertina savo miesto privalumų. Pavyzdžiui, vienas seniai Vilniuje gyvenantis prancūzas tvirtina, kad Prancūzijos didmiesčiuose jam kasdien tektų iki 4 valandų praleisti grūstyse ir būtų neįmanoma kada įsigeidus pabūti gamtoje, o Lietuvos sostinėje jis išvengia sekinamo „darbas – namai – miegas“ režimo.
Užsieniečių, ypač atvykusių iš turtingesnių nei Lietuva šalių, apsisprendimui įtaką daro ne tik miesto patogumai, socialinė infrastruktūra, bet net ir restoranai, maisto pasirinkimas.
Šiuo požiūriu Vilniaus vertinimas taip pat pagerėjęs – užsieniečiai jau nesunkiai randa jiems įprasto maisto, atsirado įvairias kulinarines patirtis siūlančių restoranų.
Tačiau kitataučiai, ypač neseniai apsigyvenę Lietuvoje, susiduria ir su rimtais iššūkiais, sunkiai mezga pažintis su lietuviais, nelengvai integruojasi į mūsų šalies socialinį ir kultūrinį gyvenimą.
Dauguma „Go Vilnius“ apklausos dalyvių sakė, kad greitai susirasti draugų ir įsilieti į vietos gyvenimą nėra lengva. Dažnam neseniai atvykusiam į Vilnių užsieniečiui lietuviai atrodė uždari, nelabai draugiški žmonės – net laiptinėse sutikti kaimynai iš pradžių su jais nesisveikindavo, kol asmeniškai nesusipažindavo.
Matyt, tai taiklūs pastebėjimai – iš šalies kartais geriau matyti kai kurie ne itin patrauklūs lietuvių bendruomeniniai įpročiai.
Kita vertus, užsieniečiai pripažįsta, kad, artimiau susipažinus, lietuviai tampa svetingi ir paslaugūs. Bendravimo ledus dažniausiai pavyksta ištirpdyti mezgant ryšius su bendradarbiais, o su kaimynais susipažinti padeda, pavyzdžiui, kad ir išvedamas pasivaikščioti šuo.
Žinoma, asmeninius ryšius lemia žmonių charakteriai, interesai, bet užsieniečių pastabos yra ir orientyras visuomeninėms organizacijoms, kaip būtų galima palengvinti ir pagreitinti atvykėlių iš kitų šalių integravimąsi į lietuvių bendruomenes.
Integracijai padeda kultūros renginiai, festivaliai, susitikimai, į kuriuos specialiai kviečiami užsienio piliečiai, tačiau turbūt dar svarbiau sudaryti jiems sąlygas pramokti lietuvių kalbos.
Be abejo, užsieniečiai pirmiausia patys turi norėti jos mokytis – juk kai kurie rusakalbiai vilniečiai įsigudrindavo nekalbėti lietuviškai net ir pragyvenę čia 30–40 metų. Dabar visiškai kitokia padėtis: dauguma mūsų šalyje įsikūrusių užsieniečių nori mokytis lietuvių kalbos, bet pasigenda jai išmokti patogių sąlygų ir veiksmingų priemonių.
Geros sąlygos užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos turėtų būti valstybės rūpestis, nes jų darbas reikalingas Lietuvos ekonomikai.
Juk dauguma iš Vakarų šalių atvykusių žmonių užsiima verslu ar yra aukštos kvalifikacijos specialistai.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje apsigyveno daugiau kaip 65 tūkst. ukrainiečių karo pabėgėlių. Net apie pusė darbingo amžiaus atvykusiųjų – 17,4 tūkst. – jau dirba, moka mokesčius ir nėra mūsų šalies socialinės sistemos išlaikytiniai. Europos Komisijos vertinimu, tai geriausias ukrainiečių karo pabėgėlių įsidarbinimo rodiklis ES.
Didžioji dalis – 65,6 proc. šių žmonių tapo vidutinės kvalifikacijos darbuotojais, ketvirtadalis tenkinasi žemos kvalifikacijos darbais, o aukštos kvalifikacijos darbuotojais įsidarbino 8 proc. ukrainiečių, nors tarp jų gerokai daugiau aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų. Būtina jiems padėti išmokti lietuvių kalbą, kad jie galėtų sėkmingai pritapti Lietuvoje.
ES jau seniai nėra vienataučių visuomenių. Negali tokia išlikti ir Lietuva.
