Pirmąją interviu dalį skaitykite čia: Žuvusios manekenės D. Didžiūnaitytės motina prabilo apie sunkų teisingumo kelią ir skaudžią akistatą.
Pribloškė policijos veiksmai
– Kodėl jūs neuždarėte Dovilės profilio populiariame socialiniame tinkle?
– Kartais įsijungiu jį, pasižiūriu. Būna, ten parašo jos buvę draugai. Tai byloja, kad jie ją prisimena. Galbūt jo ir neuždarysime. Jis bus skirtas jos atminimui. Kaip ir šis procesas.
– Pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme jūs galbūt jau turite atsakymą į vieną svarbiausių klausimų – ar lemtingąją akimirką viešbučio balkone jūsų dukra buvo viena ar ne viena?
– Apie tai mąsčiau daug kartų. Stengiausi atmesti jausmus, modeliuoti situaciją tik iš faktų, surinktų įrodymų.
Padariau išvadą, kad Dovilė tuo momentu ten buvo ne viena.
Ji išėjo iš kambario, o paskui ją išbėgęs R.Pinikas netrukus pradėjo šaukti, kad ji iškrito. Iš kur prodiuseris tai žinojo, jei teigė ten nebuvęs?
Buvo lapkričio 20-osios vakaras, tamsu, Dovilė vilkėjo juodus drabužius. Kaip jis iš didelio aukščio suprato, kad apačioje guli mano dukra?
Kad jis galėjo būti balkone, parodė ir eksperimentas, aplinkybių patikrinimas įvykio vietoje.
– Gali būti, D.Didžiūnaitytė atsitokėjo ir pasakė, kad taip visko nepaliks, o ją nuskriaudę vyrai išsigando galimų pasekmių?
– Į šią situaciją aš jau žvelgiau kaip mama. Dovilė dažnai vykdavo į užsienį. Mes buvome aptarusios, kaip ji turėtų elgtis, jeigu pakliūtų į sudėtingą situaciją.
Aš jai sakiau: „Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte būsi, tu visada gali kreiptis pagalbos į mus.“ Šeima būtų jai padėjusi.
Esu beveik įsitikinusi, kad eidama į balkoną su telefonu Dovilė norėjo skambinti ir prašyti pagalbos. Tikėtina, kad ji būtų skambinusi mums.
Galbūt R.Pinikas, išsigandęs, kad visa istorija iškils į viešumą, supyko?
– Įvykio vietoje buvęs liudininkas sutrukdė vienam įtariamųjų paimti žuvusiosios telefoną, o kartu matė, kad iš viešbučio sprukęs medikas išsinešė ir galimų įkalčių. Ką jums sako toks jų elgesys?
– Jų elgesys po įvykio parodė, kad jie jautėsi kalti. Žmonės, kurie jaučiasi nekalti, atsitikus nelaimei pirmiausia skambina greitajai medicinos pagalbai, policijai. Jie nelekia iš viešbučio susivynioję paklodes kaip šis medikas.
– Galimi įtariamieji iš karto nebuvo tirti dėl narkotinių medžiagų, įvykio vieta nebuvo išsamiai apžiūrėta, nužudymo versija netirta. Kaip vertinate uostamiesčio policijos darbą?
– Mane pribloškė policijos veiksmai įvykio vietoje. Susidarė įspūdis, kad atvykę pareigūnai nė nesistengė aiškintis, ieškoti galimų įtariamųjų.
Kambarys buvo apžiūrėtas paviršutiniškai, po to leista jį išvalyti. Nuo pradžių viskas buvo daroma taip, kad būtų galima įvykį pateikti kaip nelaimingą atsitikimą.
Gal taip buvo patogiau?
Manau, daug pasako raktinis žodis „Klaipėda“. Ten yra R.Piniko aplinka, jis ten yra žinomas, turi ryšių. Matyt, todėl su juo policija elgėsi ne taip, kaip su eiliniu piliečiu.
Rūpi pažeidžiami žmonės
– Vykdama iš Vilniaus į Klaipėdą su R.Piniku jūsų dukra nepasiėmė pakaitinių drabužių. Ar tai jai buvo būdinga?
– Mano dukra mėgo keisti drabužius, todėl ši aplinkybė man pasirodė keista.
Prieš išvykdama dirbti į kitą šalį ar miestą Dovilė prisikraudavo pilną lagaminą. Aš juokdavausi: „Dovile, kam tau tiek daug daiktų reikia tampytis su savimi?“
Ji atsakydavo: „Mama, aš geriau jaučiuosi, kai žinau, kad šalia turiu visko, ko man gali prireikti.“
O į Klaipėdą tą kartą mano dukra išvyko taip, kaip stovi. Ji nepasiėmė jokių pakaitinių drabužių – nei apatinių, nei viršutinių. Tai tik patvirtino prielaidą, kad ji jau tada buvo apsvaiginta.
– Gyvenate Norvegijoje, kur studijuojate socialinę rūpybą. Galbūt rinktis tokį kelią paskatino dukters gyvenimo drama?
– Po Dovilės mirties daug mąsčiau – pergalvojau savo gyvenimą, vertybes. Suvokiau, kad mums su vyru ne tiek ir daug liko gyventi.
Tada nutariau vėl studijuoti. O pasirinkti studijų kryptį iš tiesų paskatino mano dukters žūtis.
Ateityje aš dirbsiu su neįgaliais žmonėmis, jiems kuo galėdama padėsiu.
Studijos prasidėjo nuo praktikos. Ją atlikau ligoninės skyriuje, kuriame gydomi pacientai, turintys skirtingų specialiųjų poreikių. Vieną dieną man buvo patikėta pasirūpinti vienu, antrą – kitu pacientu. Turėjau juos užimti.
Padėdama žmonėms, kuriems reikia pagalbos, aš pasijuntu vėl laiminga.
Įtarimų kėlė ir žaizdos
D.Didžiūnaitytės artimieji ir toliau neatmeta, kad ji galėjo būti nužudyta. Ar tokia versija turi pagrindą?
Siekdama tai patikrinti iš naujo dėliojau lemtingų akimirkų vaizdus. Man pavyko pamatyti nuotraukas, kurios darytos po manekenės žūties.
Ant žuvusiosios kūno buvo skirtingų sužalojimų – mėlynių, kraujosruvų, nubrozdinimų.
Tokios žymės ekspertams gali daug pasakyti, tačiau to nepakanka. Turėtų būti rasti ir įkalčiai, kiti daiktai ar paviršiai, kurie galėjo palikti tokius sužalojimus.
Į akis krito ryškiai raudona žaizda ant manekenės kaktos.
Palyginau su nuotrauka, daryta įvykio vietoje, – joje žuvusioji gulėjo ant nugaros.
Piršosi išvada, kad ant kaktos žymė liko ne nuo asfalto, o nuo kito kieto paviršiaus. Pagal žaizdos struktūrą atrodė, kad ji buvo padaryta iš apačios į viršų.
Panašių nubrozdinimų liko ant pilvo, krūtinės. Jų kryptis – iš apačios į viršų. Tikėtina, kad tokius nubrozdinimus galėjo palikti aštri balkono briauna. Tai rodo, kad ji galėjo kristi veidu į sieną.
Viena manekenės alkūnė išnirusi. Ar ji bandė išsilaikyti už balkono turėklo?
Klausimų kėlė ir ant stiklo po balkonu likusios pailgos žymės. Žinant manekenės ūgį ir balkono aukštį piršosi prielaida, kad laikydamasi už turėklo D.Didžiūnaitytė galėjo kojomis bandyti rasti atramą, o batai paliko įbrėžimus ant stiklo.
Ant manekenės rankų ir kojų – daug mėlynių. Jų yra ir ant riešų.
Šios mėlynės primena pirštų įspaudus.
Gal jie liko, kai D.Didžiūnaitytė buvo žaginama ir laikoma, kad nesipriešintų?
Vyrų žodžiai išdavė jų baimę
„Tame kambaryje vyko dūzgės, jose dalyvavo Dovilė ir Aivaras. Nežinau, kas įvyko balkone, – gal ji rūkė ir persisvėrė. Man atrodo, įvyko nelaimingas atsitikimas“, – po įvykio teigė prodiuseris R.Pinikas.
Vienos Klaipėdos kavinių svečiai po tragedijos girdėjo, kaip vyras, panašus į vieną įtariamųjų, pasakė: „Jis ją stopudovai išmetė.“
Lemtingą 2017 metų lapkričio 20-ąją kambaryje su D.Didžiūnaityte laiką leido A.Miltenis, o R.Pinikas vis užsukdavo. Prodiuseris mediką neva buvo pakvietęs ją išblaivinti.
Vienu metu kambaryje į dvi taures buvo įpilta oksiko – prievartavimo narkotiko. Iš vienos taurės gėrė manekenė, o kita liko nepaliesta.
Po manekenės žūties jos kūne buvo aptikta A.Miltenio spermos skysčio.
Viešbučio koridoriuje esanti vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo konflikto garsus. Ant manekenės buvo šaukiama, ji vejama lauk, liepiama surinkti daiktus: „Vsio, tu daugiau man ne...“ Tikėtina, kad jai buvo trenkta.
Vis girdėjosi rusiški keiksmai. Vienas vyrų pasakė: „Gyvenimo nėra na... ir ch.. išgąsdinsi.“
Kitas vyras pasakė: „Bl..., aš tai bijau prarasti...“ Pirmasis ištarė: „Ką tu prarasi? Darbą?“
D.Didžiūnaitytė išėjo iš kambario, tačiau grįžo pasiimti striukės. Rankoje ji laikė telefoną „iPhone 7 Plus“.
Vyriškas balsas ištarė: „Nebijok, man irgi bl...“ Kitas toliau aiškino, kad bijo, ir užsiminė, kad ji gali iškristi iš balkono.
Vienu momentu nuskambėjo ir tokia frazė: „Ištėkšiu ją lauk.“
Kai R.Pinikas išbėgo paskui D.Didžiūnaitytę balkono link, po šešių sekundžių koridoriuje pasigirdo riksmai: „Eik tu na... iššoko pro langą bl...“
Vyrai puolė tvarkyti kambarį, plauti taurių.
Iš viešbučio išsiuntė žinutę ir nuotrauką
Klaipėdoje D.Didžiūnaitytė atsidūrė praėjus kelioms dienoms po to, kai dalyvavo dizainerio J.Statkevičiaus kolekcijos pristatyme.
Po to ji dalyvavo vakarėlyje, kuriame pasirodęs R.Pinikas ėmė rėžti aplink ją sparną, pasišovė palydėti į namus. Kartu vyko ir kita manekenė. Po kurio laiko draugė nuėjo miegoti, bet pabudo nuo triukšmo. Dovilė buvo praradusi koordinaciją. Draugė pamatė du oksiko buteliukus ir pasakė prodiuseriui: „Nemosikuok jais.“
Vėliau R.Pinikas nusivežė D.Didžiūnaitytę į Klaipėdą, išnuomojo kambarį viešbutyje. Ten jis ir anksčiau apsistodavo, pageidaudavo viršutinių aukštų – esą vengė sutikti žmoną, kuri užsukdavo į sporto salę.
Iš Klaipėdos manekenė draugei išsiuntė žinutę: „Man darosi baisu.“
Po D.Didžiūnaitytės žūties artimieji jos telefone rado asmenukę. Ji atrodė pervargusi, iškankinta nemigos, liūdnomis akimis.
Buvusiam agentui į Italiją ji nusiuntė kojų, nusėtų mėlynėmis, nuotrauką. Rašė, kad negali savęs valdyti. Italas jai paskambino, bet manekenė negalėjo daug kalbėti, žadėjo susiskambinti vėliau.
Prodiuseris ir medikas kratosi kaltės
„Byloje neaptikau savo kliento kaltumo įrodymų. Buvo daug kartų peržiūrėta vaizdo medžiaga iš viešbučio. Tariamo išžaginimo dieną Dovilė buvo išėjusi su A.Milteniu iš kambario. Jos plaukai buvo tvarkingi, jos laisvė nebuvo apribota. Kambaryje tarp R.Piniko ir A.Miltenio įvyko konfliktas. R.Pinikas supyko, kad Dovilė su A.Milteniu turėjo lytinių santykių. R.Pinikas į balkoną atėjo tada, kai jos ten jau nebuvo. Manau, įvyko nelaimingas atsitikimas. Įtarime, kuris buvo pareikštas mano klientui, nebuvo nurodytas narkotikų kiekis. Tai ką jis išplatino? Mano klientas dalyvavo eksperimente, iš viršaus matė manekeną“, – sakė R.Piniko advokatė Julija Manako-Galminė.
Ji teigė, kad R.Piniko santuoka iširo, jis prarado ankstesnį darbą, buvo gydomas nuo depresijos.
„Jis nekalbės, – apie A.Miltenį sakė jo advokatas Henrikas Mackevičius. – Jis šokiruotas, kad buvo pasiūlyta 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. A.Miltenis neigia išžaginimą. Reikia įrodyti, kad buvo prievarta. O mėlynių ji turėjo ir anksčiau.“
A.Miltenis dirba Mažeikių regioninėje ligoninėje. Prieš tai jis darbavosi uostamiestyje. Kretingos savivaldybė buvo apmokėjusi jo rezidentūros studijas.
Persikėlęs į Mažeikius A.Miltenis liko skolingas Kretingos savivaldybei, ši kreipėsi į teismą. Medikas turėjo grąžinti skolą, sumokėti palūkanas ir baudą už sutarties sąlygų nesilaikymą. Iš viso – 36 tūkst. eurų.
Mažeikių regioninės ligoninės vadovybė patvirtino, kad A.Miltenis apie 4 metus pas juos dirba: „Jis operuoja, didelių problemų dėl jo nebuvo. Mes negalime sau leisti prabangos – atsisakyti gydytojų.“
Akis badančios klaidos byloja apie korupciją?
Advokatas Gintaras Černiauskas:
„Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta šiurkščių klaidų. Jo kryptis buvo pasirinkta neteisinga, atmesta nužudymo versija. Kad tokia versija būtų patvirtinta arba atmesta, turėjo būti surinkta duomenų, atlikti procesiniai veiksmai.
Į įvykio vietą turėjo būti kviečiamas teismo medicinos ekspertas.
Jis būtų fiksavęs žuvusiosios kūno padėtį ir įvertinęs, iš kur ji nukrito. Būtų surinkęs duomenis apie žalojančius daiktus, jų paviršių, tik po to daręs išvadas.
Bet kūnas buvo nuvežtas į morgą, o ekspertui suformuluoti tik keli klausimai: kokia mirties priežastis, kokie sužalojimai, ar jie būdingi kritimui.
Nebuvo įdomu, ar ant kūno yra požymių, kurie būdingi smurtiniams veiksmams, išžaginimui. Ekspertas tepinėlį paėmė savo nuožiūra.
Todėl liko neaišku, kaip buvo padaryti tam tikri sužalojimai. Jeigu D.Didžiūnaitytė iš kambario išėjo sveika, o ant jos kūno liko sužalojimų, kurie nebūdingi kritimui, tada kas įvyko per lemtingas sekundes balkone?
Kodėl policijai nebuvo įdomios kitos versijos, kodėl iš karto netikrino R.Piniko blaivumo, neieškojo narkotinių medžiagų pėdsakų? Tą vakarą kažkodėl nebuvo ieškomas ir apklaustas A.Miltenis.
Kas tai – nekompetencija ar korupcijos požymiai? Gal suveikė R.Piniko ryšiai? Kaip kitaip paaiškinti tai, kad jo versija buvo priimta kaip tiesa ir to policijai užteko?
Procesas buvo uždaras, kaltinamieji galėjo pasislėpti už teismo durų, nors aš nemačiau prasmės neviešinti įvykio detalių. Daug jų jau buvo žinoma.
Visuomenei svarbu tai žinoti. Merginas reikėtų įspėti, kad atsargiai rinktųsi draugus. Jauni žmonės turėtų pamatyti, kokią žalą gali padaryti narkotikai ir kokie būna pavojingi tie, kurie jų siūlo.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
