Išžaginimu kaltinamo mediko šypsena, įtartinai aplaidus pareigūnų darbas, teismo salėje išgirsti sukti klausimai apie žuvusią dukrą ir sukrečiantys kitų merginų pasakojimai apie pavojingus vakarėlius.
Tokie momentai vykstant uždaram teismo procesui giliai įsirėžė į žuvusios manekenės motinos, kuri ryžosi siekti teisingumo, atmintį.
Šiuo metu Norvegijoje gyvenanti 46 metų Daiva neabejoja, kad jeigu reikėtų, ji vėl eitų tuo pačiu keliu nepaisydama to, kad teisingumo paieškoms prireikė nemažai laiko ir kad buvo sulaukusi įspėjimų nesiaiškinti tiesos.
Greitai bus 5 metai nuo lemtingos lapkričio 20-osios, kai 22 metų D.Didžiūnaitytė mįslingomis aplinkybėmis iškrito iš Klaipėdos viešbučio 14-ajame aukšte esančio bendrojo naudojimo balkono.
Nuo pirmosios dienos įvykį buvo bandoma nurašyti kaip nelaimingą atsitikimą ar savižudybę. Bet žuvusios manekenės artimieji netiki tokiomis versijomis.
Jų abejonės sustiprėjo paaiškėjus, kad viešbutyje buvo ir Klaipėdoje žinomas prodiuseris Ričardas Pinikas bei medikas Aivaras Miltenis.
D.Didžiūnaitytės artimieji ieškojo tiesos, kreipėsi į vieną žymiausių šalies advokatų Gintarą Černiauską ir siekė, kad procesas būtų atviras. Jie norėjo, kad visuomenė galėtų susidaryti kuo išsamesnį įvykių vaizdą.
Bet Klaipėdos apylinkės teisme byla buvo nagrinėjama neviešai, baigiamosios kalbos taip pat pasakytos už uždarų durų.
R.Pinikui ir A.Milteniui pasiūlyta skirti vienodas 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmes.
Ramybės neduoda klausimai
33 metų A.Miltenis teisiamųjų suole atsidūrė dėl išžaginimo, o 40 metų R.Pinikas – dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, poveikio liudytojui ir fizinio skausmo sukėlimo.
Išgirdę, kad teisiamiesiems pasiūlytos realios laisvės atėmimo bausmės, žuvusiosios artimieji lengviau atsikvėpė, bet nenusiramino.
Ramybės jiems ir toliau neduoda neatsakyti kai kurie klausimai, neištirtos tam tikros aplinkybės.
Per šį procesą Daivai itin įsiminė apie šešias valandas trukęs teismo posėdis, kuriame jai teko atsakyti į daug asmeniškų klausimų.
Tai buvo viena sunkiausių dienų jos gyvenime. Jeigu ne tikslas, kurio ji siekė, būtų buvę kur kas sunkiau atlaikyti ir varginantį posėdį, ir visą procesą.
„Norėjau įspėti kitus tėvus, kad saugotų dukteris.
Norėjau, kad kitoms motinoms netektų išgyventi to, ką teko man“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo pirmą kartą prabilusi žuvusios manekenės motina.
Siekė įspėti kitas merginas
– Kas jums teikė stiprybės ir padėjo ištverti ilgą procesą, kuriame jūsų dukters gyvenimas buvo išnarstytas iki menkiausių smulkmenų? – pasiteiravau Norvegijoje gyvenančios Daivos.
– Kiekvieną kartą, kai būdavo labai sunku, mes su vyru susėsdavome, apsikabindavome ir viską iš naujo pergalvoję pripažindavome, kad visa tai darome ne dėl savęs, o dėl to, kad apsaugotume kitas merginas.
Norėjome, kad apie tai būtų kalbama garsiai, kad ir kiti žmonės žinotų, kas vyksta.
Tai mums suteikdavo daug naujų jėgų.
Būdavo, kad kai kurie pažįstami paklausdavo, ar man tapo lengviau po to, kai ėmiau ieškoti teisybės. Man tikrai netapo lengviau.
Tačiau aš galvodavau apie kitas mamas, kurių dukteris gali ištikti toks likimas. Įspėti kitas motinas buvo mano šventa pareiga.
Esu dėkinga žiniasklaidai, kuri šiame teisingumo kelyje nuveikė didžiulį darbą.
Neabejoju, kad ir prieš Dovilę buvo merginų, kurios buvo įviliotos į pinkles. Jeigu jūs, žurnalistai, nebūtumėte judinę šios istorijos, po kurio laiko viskas būtų aprimę.
Esu įsitikinusi, kad mes kartu apsaugojome daugiau merginų nuo panašaus likimo.
– Apie ką jums teko kalbėti teisme?
– Mane ten apklausė. Apie dvi valandas teko atsakinėti į klausimus apie Dovilės gyvenimą. Manęs smulkiai klausinėjo R.Piniko, ir A.Miltenio advokatai. Jiems rūpėjo jos kelionės, kas ir kada pirkdavo bilietus, iš kokios oro linijų bendrovės, kas mokėdavo.
Aš atsakiau į visus klausimus – neturėjau ko slėpti.
– Jūsų nuomone, ko buvo siekiama tokiais klausimais?
– Man susidarė įspūdis, kad tokia apklausa teisme buvo suorganizuota turint konkretų tikslą.
Manau, buvo siekiama įrodyti, kad aš meluoju, kad nepažinojau savo dukters ir nieko nežinojau apie jos gyvenimą – nei kur ji būdavo, nei ką veikdavo.
Skaudino šypsenos ir replikos
– Ar teisiamieji jūsų atsiprašė, gal teisme priėję pareiškė užuojautą?
– Ne, jie mūsų, Dovilės artimųjų, neatsiprašė.
Per posėdį, kuriame aš turėjau pasisakyti, R.Pinikas beveik visą laiką sėdėjo nuleidęs galvą.
O A.Miltenis teismo salėje šypsojosi, laidė visokias replikas. Taip ir nesupratau, ką jis norėjo man parodyti.
Man buvo labai sunku žiūrėti į tuos du vyrus, matyti šypsenas.
Jeigu žmogus su įvykiu nebūtų susijęs ir jaustųsi nekaltas, jeigu turėtų bent kiek jautrumo, tai girdint mano dukters žūties aplinkybes jam neimtų juokas.
– Ar šis procesas jums padėjo suprasti, kokie yra kaltinamieji?
– Kai mums pranešė, kad Dovilė mirė, buvo svarbu sužinoti, su kokiais žmonėmis ji buvo lemtingą dieną. Norėjau tai išsiaiškinti.
Per procesą išryškėjo jų cinizmas, požiūris į merginas kaip į daiktus.
Stebėdama R.Piniko ir A.Miltenio elgesį aš svarsčiau, kad šalia jų atsidūrusios Dovilės gyvenimo baigtis tikriausiai jau iš pat pradžių buvo nulemta.
Būti šalia tokių žmonių kaip R.Pinikas ir A.Miltenis buvo labai pavojinga.
– Viešbučio koridoriuje esanti vaizdo įrašymo kamera užfiksavo, kad kai jūsų dukra išėjo iš kambario, jai pavymui skriejo keiksmažodžiai. Ar jūs girdėjote tą įrašą?
– Tai išgirdusi aš patyriau šoką. Paklausiau advokato: ką mano Dovilė galėjo veikti su tokiais žmonėmis?
Tai kitokie žmonės nei tie, su kuriais Dovilė bendravo iki tol, kuriuos aš pažinojau.
Advokatas man paaiškino svarbų momentą – ji buvo svaiginama. Jeigu ne narkotikai, nebūtų ir šitos istorijos.
– Po manekenės žūties „Lietuvos ryto“ tyrimas atskleidė, kam uždaruose vakarėliuose naudojamas oksikas, vadinamas prievartavimo narkotiku. Ar būdama Klaipėdoje jūsų dukra turėjo pinigų, ar būtų galėjusi įsigyti narkotikų?
– Dovilė iš Vilniaus į Klaipėdą išvyko be pinigų, be banko kortelės, tad pati ji niekaip nebūtų įsigijusi narkotikų svetimame mieste.
Ši istorija parodė, kaip lengvai ten yra prieinami narkotikai. Ar normalu, kad Klaipėdoje galima įsigyti tokių narkotinių medžiagų, kad jos nešiojamos po viešbutį? To neturėtų būti.
Išgirdo šiurpių išpažinčių
– Jeigu jums reikėtų pakartoti šį kelią, ar ir vėl juo eitumėte?
– Manau, ir vėl daryčiau tą patį. Tiesa, buvo žmonių, kurie manė, kad mes nieko nepasieksime. Jie patarė man palikti viską kaip yra, nedraskyti žaizdų, netrikdyti Dovilės ramybės.
Jeigu aš, kaip jie, būčiau galvojusi, kad nieko nepasieksiu, ir būčiau nuleidusi rankas, tokių pinikų ir miltenių galėjo būti ir daugiau. Nebaudžiamumas plinta greitai.
Ir jeigu ne mes, tada kas kitas būtų galėjęs visa tai sustabdyti, įspėti kitas merginas?
Tame viešbutyje lankėsi ir daugiau merginų, tik sugebėjo laiku pasišalinti.
– Ar tos merginos su jumis susisiekė?
– Taip, jos parašė man per socialinius tinklus, mes bendravome. Kai kurios jų buvo susidūrusios su tais pačiais asmenimis. Viena mergina parašė, kad ją išprievartavo vienas kaltinamųjų. Ji buvo apsvaiginta.
Kitos dalyvavo vakarėliuose, bet pabėgo supratusios, kuo tai gali baigtis.
Viena mergina man parašė: „Jeigu jūs žinotumėte, kas dar dalyvaudavo tuose vakarėliuose...“ Ji turėjo galvoje įžymybes.
Manęs tai nenustebino.
Kai buvo pradėta tirti ši byla, atsirado garsių žmonių, kurie puolė ginti prodiuserį R.Piniką. Svarstėme su vyru: gal jie dalyvaudavo tuose vakarėliuose?
Į vakarėlius būdavo viliojamos jaunutės gražios merginos, apsvaiginamos ir prievartaujamos. Tai tęsėsi daug metų.
– Ar jums paslaptis patikėjusios merginos liudijo ir procese?
– Aš visų jų klausiau, ar galėtų apie tai, ką man papasakojo, paliudyti teisme.
Po to jos daugiau neatsakydavo į mano klausimus.
Manau, kad puikiai žinodamos, kokie žmonės yra kaltinamieji – merginos bijojo prieš juos liudyti.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
