Dabartiniai teisės aktai, apibrėžiantys privertimą santykiauti, yra siauri ir netikslūs, o siūlymas juos sukonkretizuoti apibrėžiant, kad partnerio laisvas ir aiškus sutikimas yra būtinoji ir vienintelė sąlyga atlikti seksualinius veiksmus, sukėlė ažiotažą net tarp intelektualių visuomenės piliečių. Kodėl taip yra ir ar tai reiškia, kad iki šios dienos gyvenome visuomenėje, kurioje kito žmogaus sutikimas santykiauti nebuvo matomas kaip reikšmingas?
Specialistai teigia, kad iš 4 seksualinės prievartos atvejų pranešama tik apie 1. Statistika rodo, kad fizinio smurto bylų per metus yra apie 7 tūkstančiai, tuo tarpu seksualinio – 33. Bylų dėl privertimo santykiauti per metus –vidutiniškai viena, beveik visais atvejais tai yra su nepilnamečiais asmenimis susijusios bylos. Aišku viena – seksualinis smurtas Lietuvoje yra nematoma problema, su prievarta santykiauti susiduriantys asmenys į teisėsaugą nesikreipia.
Visuomenėje ir teisės aktuose pagrindinis seksualinio smurto elementas – fizinė jėga. Nors mūsų Baudžiamasis kodeksas sako, kad privertimas santykiauti yra baudžiamasis nusikaltimas ir nurodo į psichologinį smurtą ir naudojimąsi asmens priklausomumu, tokios formuluotės reikalauja didelio sąmoningumo iš smurtautojo ir ypač – iš aukos.
Sutuoktinis grasina skyrybomis, jei seksualiai jo nepatenkinsite pagal jo reikalaujamą dažnį ir būdą – ar atpažįstate tai kaip privertimą santykiauti, naudojant psichologinį smurtą? O jei partneris, valdantis šeimos biudžetą, leidžia juo naudotis tik mainais į seksualinį patenkinimą – ar atpažįstat privertimą santykiauti, naudojantis asmens priklausomumu ir panaudojant ekonominį smurtą? Na gerai, o jei jums devyniolika, ir pasimatymo metu partneris ėmėsi seksualinių veiksmų po to, kai aiškiai pasakėte, kad nežinote, ar norite seksualinių santykių – ar atpažįstate tai, kaip privertimą santykiauti?
Visi šie ir milijonai kitų atvejų yra sunkiai atpažįstami Lietuvos visuomenėje, kurioje gausu mitų apie „sutuoktinio pareigas“, „besilaužančias“ merginas ir išprievartavimą „išprovokuojančias“ moteris. Būdų ir aplinkybių privertimui santykiauti yra labai daug: psichologinis, ekonominis, žodinis ir kitų formų smurtas, manipuliacija, spaudimas, įtikinėjimas – sąrašas begalinis, o juos atpažinti ir įvardinti reikia aukšto sąmoningumo ir brandos.
Verta pastebėti, kad situaciją dar labiau apsunkina ir tai, jog seksualinis smurtas dažniausiai patiriamas iš pažįstamų žmonių, o privertimo santykiauti aukomis dažnai tampa jauno amžiaus moterys. Nepasitikėdamos pagalbos sistema ir bijodamos aplinkos kaltinimų, nusikaltimų aukos yra linkusios slėpti šias veikas, ilgus metus nesikreipti pagalbos, kentėti nuo traumuojančių seksualinio smurto pasekmių psichikos sveikatai. O smurtautojai taip ir lieka nenubausti.
Todėl, nors formaliai mūsų Baudžiamasis kodeksas gina Lietuvos piliečius nuo privertimo lytiškai santykiauti, jis reikalauja formuluotės tikslinimo – suprasti ir susiorientuoti, ar abu partneriai sutiko lytiškai santykiauti laisva valia yra aiškiau ir konkrečiau kiekvienam. Ar prieš imadamasi(–s) seksualinių veiksmų, buvau tikra(–s), kad abu norime to paties? Ar nekilo abejonių? Ar nesuinterpretavau trumpo sijono, flirto, apsvaigimo kaip kvietimo santykiauti? Ar galiausiai, jei abejonių kilo, aiškiai pasitikslinau ir išgirdau, ko nori kitas žmogus? Ar neįkalbinėjau ir nedariau spaudimo sutikti su manimi santykiauti?
Suvokimas, kad teisės aktai visais atvejais turi ginti auką, užuot perkėlus jai atsakomybę pačiai apsisaugoti nuo prievartavimo, bei įtvirtinimas, kad laisva valia ir aiškus sutikimas yra būtina seksualinių santykių sąlyga – tai yra jau pripažintas žmogaus teisių standartas, kurį nurodo ir Stambulo konvencija. Ratifikavimą sustabdę oponentai žadėjo atlikti reikiamus pakeitimus nacionaliniu lygmeniu – štai vienas jų. Pakeitimus jau įgyvendino Švedija, Islandija, Graikija, Danija, Nyderlandai, Slovėnija, Ispanija. Ar Lietuvai vėl prireiks trisdešimties metų, o gal pagaliau turėsime savalaikius sprendimus šalyje, kurioje vis dar siaučia smurto epidemija?
Irane moterys privalo dėvėti hidžabus, nes vyrus sujaudina jų plaukai ir šukuosenos. Šiandien Irano moterys degina hidžabus ir reikalauja vyrų prisiimti atsakomybę už savo seksualinio susijaudinimo kontrolę patiems.
Lietuvoje piktinamės, kad seksualiniam veiksmui atlikti reikia būti įsitikinus partnerio noru ir sutikimu santykiauti, nes „moterys dabar jau visai atkus ir imsis šantažo“. Ar tikrai taip toli esame pažengę? Ne, moterų teisės ir apsauga nuo smurto nėra problema ten kažkur, musulmonų pasaulyje. Ji yra milžiniška vakarietiškoje Lietuvoje, šiandien, 21 amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Ir sprendimų tam reikia šiandien.
