Trys Lietuvos kartos gyveno sovietų okupuotame krašte, visuomenėje, kuri okupacinės valdžios buvo įvardyta kaip socialistinė, bet kurioje iš tikrųjų buvo ir priešinamasi ginklu, vėliau – pogrindyje, ir kolaboruojama, ir susitaikoma su padėtimi, ir prisitaikoma, ir pagaliau masiškai dalyvaujama Baltijos kelyje.
Socialistinėje Lietuvoje gyvenau 39 metus ir iki šiol negaliu pasakyti, kokioje visuomenėje tuo metu buvau. Anksti susipažinau su disidentuojančiu, o vėliau į KGB požemius patekusiu Kovo 11-osios Akto signataru A.Patacku, su nemažu būriu bendraminčių, bet kas vyksta plačiau, po „socialistiniu“ dangčiu, sunku buvo susivokti.
Laukuose burzgė traktoriai ir kombainai, vyko socialistinis lenktyniavimas tarp pasilenkusių gamyklose prie staklių darbininkų, buvo eilės butui gauti, štampuoti laikraščių straipsniai, kurių neskaitė net patys rašantieji, paskaitėlės apie kapitalistinių šalių nesustojamą puvimą, skelbimų lentoje pranešimai apie atvykstantį į miestelį rašytoją, po susitikimo pašnibždomis apibūdinamą: „Na, ir drąsus jis, tiesiai šviesiai ant valdžios, o kad kalbą pabaigė tikėjimu socializmu, tai taip jau reikia.“
Kartais pasigirsdavo murmėjimų ir iš „liaudies gelmių“, beje, dažniau iš Rusijos nei Lietuvos, bet staiga pasigirdę greitai ir nuslopdavo.
Kažkiek laiko teko dirbti Vilniuje, Elektros skaitiklių gamykloje, cheminių dangų ceche.
Sąlygos bjaurios, kenksmingos, valdžia net nemokamai dalijo pieną. Per pertrauką („perekurą“) darbininkas sako: mes čia, šitame ceche, greitai „išsitručisime“, reikia kažką daryti, juk kitose šalyse darbininkai streikuoja. Streikuok, streikuok, atsiliepė kitas darbininkas, bet pirma pasidomėk, kas buvo Novočerkaske. Po šių žodžių pypkiuotojai išsisklaidė greičiau nei dūmai.
Apie streikuotojų sušaudymą tiesiog gatvėje Novočerkaske informacija jau buvo prasisunkusi, nors sukilusio miesto gyventojai buvo priversti pasirašyti, kad tai, ką matė ir girdėjo, yra valstybinė paslaptis.
Visiems buvo aišku – jeigu priešinsiesi sistemai, būsi sunaikintas fiziškai.
Rašau tuos jau banalius dalykus ne savo amžininkams, o jauniausiai kartai, tai jos daliai, kuri staiga ima ir paklausia: o kodėl tiek mažai žmonių Lietuvoje priešinosi sovietų valdžiai?
O gal nemaža dalis nesipriešinusių net tikėjo socializmo idėjomis, klausia studentė, rodydama „Vikipedijoje“ LKP narių skaičių 1986 m. – 197 274. Trims milijonams – didelis skaičius. O kur dar kitos partinės struktūros.
Juk ne vien rusai jose sėdėjo. Buvo tokia Vilniaus aukštoji partinė mokykla, veikusi 1945–1990 m. Už lango – Sąjūdis, o norinčiųjų mokykloje pasitobulinti sąrašą pavargsti skaityti.
Sunku studentei atsakyti į klausimą, kokia vis dėlto buvo ikisąjūdinė Lietuvos visuomenė ir kaip sovietmečio nušienautoje pievoje Vingio parke staiga radosi tūkstantinės minios su žodžiais „Lietuva, Lietuva“.
Žinome pasipriešinusių Lietuvos okupacijai pokario metais, vėliau disidentų vardus ir pavardes, jie nuolatos prisimenami ir pagerbiami.
Bet kaip vertinti tuos, kurie priešinosi mintyse, o realiame gyvenime prisitaikė, bet kartu kovojo už lietuvybės, kalbos išlaikymą, priešinosi rusinimui, tautinės kultūros naikinimui? Kaip Lietuvos inteligentija, jeigu tik tokia buvo, sovietmečiu suvokė savo vaidmenį?
Perskaičiau istoriko V.Klumbio (gim. 1979 m) knygą „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“.
Solidi, įdomi ir labai mokslinė studija. Pagrindinė knygos tema, anot autoriaus, yra prisitaikymas, kuris dominavo inteligentijos, kaip ir visų kitų visuomenės grupių, elgesyje.
Esama daug prisitaikymo atspalvių, bet tai ne psichologijos studija. V.Klumbiui rūpi, kaip prisitaikymas dera su inteligento atsakomybės jausmu savo tautos likimo akivaizdoje.
„Tautinio atgimimo laikotarpiu ar tarpukariu inteligentija buvo tas sluoksnis, kuris privalėjo žadinti ir šviesti tautą, ją vesti, savo veikla ir kūryba išreikšti geriausius jos bruožus. Sovietmečiu tokį inteligentijos – tautos vedlės – vaizdinį dažnam įžvelgti sudėtinga, jei apskritai įmanoma“, – rašo istorikas.
Knygos autorius būtent tai, kas sunkiai įmanoma, ir bando padaryti – prisitaikymą prie sistemos pateisinti kilniu tikslu šviesti visuomenę, įvairiomis formomis augančiąją kartą supažindinti su neiškraipyta Lietuvos istorija, saugoti ir ginti kalbą, studijomis apie lietuviškos kultūros raidą, jos atgimimą XIX a. pabaigoje ugdyti, kad ir netiesmukiškai, tautinę savimonę.
Mano požiūriu, teisinga viena knygos išvadų: „Inteligentijai deranti ir beveik privaloma kova už tautos išlikimą, kaip ir savo prisitaikėliškumo suvokimas, skatino tarp inteligentų paplitusią (taip pat ir sovietmečiu) nuomonę, kad jų veikla sovietmečiu buvo vienokia ar kitokia rezistencija – kultūrinė, pasyvioji, moralinė kultūrinė, vidinė etc.“
Apie tokias egzistavusias rezistencijos formas galiu patvirtinti savo patirtimi. Stojimas į komunistų partiją kartais net palengvindavo atlikti kilnų darbą.
Savaime suprantama, visos šios rezistencijos formos nublanksta prieš tikrąją rezistenciją.
Tačiau tai nėra ir karstų balinimas. Sovietinė Lietuvos visuomenė buvo kur kas sudėtingesnė, nei iš pradžių gali atrodyti. V.Klumbiui tai pasisekė parodyti.
