Ne paslaptis, kad rusų kilmės Baltijos šalių gyventojai labiau linkę tikėti Kremliaus propaganda, kai kurie jų net viešai drįsta teisinti agresyvius V.Putino veiksmus, o rusakalbių priklausomybės nuo Rusijos informacinės erdvės pamatai glūdi tautinių mažumų švietimo sistemoje.
Latviai dabar ryžosi ryžtingai nukirsti visą rusų, kartu ir kitų tautinių mažumų, ugdymo nevalstybine kalba mokyklų šaką. Estai kiek nuosaikiau irgi eina tuo pačiu keliu.
Lietuva kol kas esminių pokyčių tautinių mažumų švietimo sistemoje nenumato.
Žinoma, Baltijos šalių tautinė sudėtis smarkiai skiriasi. Labiausiai rusų kalba buvo įsigalėjusi Latvijoje, kurioje sovietmečio pabaigoje latviai sudarė kiek daugiau nei pusę šalies gyventojų, o Rygoje, Liepojoje, Daugpilyje rusakalbiai net dominavo – ten latviškai kalbėjo vos trečdalis žmonių.
Žlugus Sovietų Sąjungai rusakalbių dalis Baltijos šalyse sumažėjo, ypač Latvijoje, kurioje iki tol gyveno itin daug sovietų kariškių šeimų.
Vis dėlto demografiniai skirtumai tarp Baltijos šalių išliko iki šiol. Lietuvoje apie 84 proc. gyventojų sudaro lietuviai, lenkai – 6,6 proc., rusai – 5,8 proc., o Latvijoje latvių dalis visuomenėje išaugo iki 62 proc., Estijoje estai viršijo 68 proc. gyventojų.
Tautinės sudėties ypatumai turbūt ir lėmė pilietybės įstatymų Baltijos šalyse skirtumus.
Lietuvos piliečiais galėjo tapti visi nepriklausomybės atkūrimo metu mūsų šalyje gyvenę asmenys, jiems nebuvo keliama jokių kitų sąlygų, nebuvo privaloma net mokėti valstybinę lietuvių kalbą.
Latvijos ir Estijos piliečiais automatiškai buvo pripažinti tik šiose šalyse iki 1940 metų okupacijos gyvenę asmenys ir jų palikuoniai.
Antai Latvijoje vėliau apsigyvenusiems kitataučiams pilietybei įgyti reikėjo išlaikyti ir latvių kalbos, ir Latvijos istorijos egzaminus.
Lietuva išsiskiria ir tuo, kad mūsų šalyje gyvena daug lenkų tautybės asmenų.
Sovietiniais laikais lenkai siuntė savo vaikus mokytis daugiausia į rusiškas mokyklas, bet atkūrus nepriklausomybę įvyko didžiulis lūžis – jie ėmė rinktis mokslus gimtąja kalba.
Latvija ir Estija, nepaisant Rusijos grasinimų, rusakalbių protestų, net labiau nei Lietuva stiprino valstybinės kalbos pozicijas tautinių mažumų mokyklose, o dabar nusprendė ir visai baigti jų gyvavimą.
Latvija jau įdiegė mokymą tautinių mažumų jaunuoliams vien latvių kalba vidurinio ugdymo grandyje, paliekant tik gimtosios kalbos pamokas, dar ja galės vykti kultūros pažinimo pamokos.
Pamažu bus pereita prie tokio mokymo ir ikimokyklinio bei pradinio ugdymo grandyse.
Estijoje tautinių mažumų mokyklose 60 proc. ugdymo turi vykti estų kalba, o iki 2035 metų numatyta etapais visą mokymą neprivačiose mokyklose pervesti tik į valstybinę kalbą.
Lietuvoje tokie planai nekuriami. Be kita ko, mūsų šaliai atsisakyti tautinių mažumų mokyklų kliudo ir partnerystė su Lenkija.
Dvišalės sutartys numato lenkiškas mokyklas Lietuvoje ir lietuviškas Lenkijoje.
Nors lietuviškų ugdymo įstaigų Lenkijoje daug kartų mažiau nei lenkiškų Lietuvoje, svarbus pats politinis principas.
Jei Lietuva uždarytų lenkiškas mokyklas, kiltų didžiulis politinis triukšmas, smarkiai įsitemptų Vilniaus ir Varšuvos santykiai.
Vien rusiškų mokyklų uždaryti irgi neįmanoma, nes tai būtų akivaizdi diskriminacija tautiniu pagrindu.
Regis, Lietuvai bent šiuo metu politiškai nerealu visai atsisakyti ugdymo tautinių mažumų kalbomis, bet mūsų šalis gali ir net privalo sustiprinti valstybinės kalbos mokymą tiek rusiškose, tiek lenkiškose, tiek kitose mokyklose.
Lietuvių kalbos ir literatūros pamokų tautinių mažumų mokyklose daugėja, vidurinio ugdymo grandies mokiniai mokosi pagal tą pačią programą kaip ir lietuviškose mokyklose ir netgi mokymosi valandų jiems skirta kiek daugiau.
Bet kartu mokydamiesi ir gimtosios kalbos jie labiau apkraunami, todėl nukenčia mokymosi kokybė, be to, gyvendami ir bendraudami ne lietuviškoje aplinkoje jie vis viena lietuvių kalbą išmoksta prasčiau.
Siekiant išlyginti tautinių mažumų mokinių galimybes patekti į aukštąsias mokyklas, jiems iki šių mokslo metų rudens taikomos lietuvių kalbos egzamino vertinimo lengvatos, bet rezultatai vis vien prastesni nei lietuviškų mokyklų auklėtinių.
Mat net ir gimę Lietuvoje tautinių mažumų vaikai kartais ateina į mokyklas visai nemokėdami lietuviškai. Tarkime, dabar į mūsų šalį atvykę ukrainiečiai per porą mėnesių geriau išmoksta lietuvių kalbą nei kai kurie kitakalbių vaikai per kelerius metus, o tai atspindi ir nuostatas jų šeimose.
Regis, nepakanka vien oficialiai didinti lietuvių kalbos pamokų skaičiaus, reikia plėsti ir kitakalbių vaikų bendravimą su lietuviais, o šiam tikslui, ko gero, geriau pasitarnautų ne atskiros tautinių mažumų mokyklos, o mišrios – su lietuviškomis klasėmis.
Vis dėlto siekiant tautiniu pagrindu vieningos, nesusipriešinusios visuomenės geriausias kelias – bendros mokyklos valstybine kalba visiems vaikams. Tai sukurtų jiems ir lygesnes socialines sąlygas.
