Tiesa, naujienų portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai masinių protestų, galinčių virsti naujais politiniais judėjimais, tikimybę vertina gana skeptiškai – nebent pasikeistų kelios išskirtinės Lietuvos aplinkybės.
Masiškumo neprognozuoja
Savaitgalį apie 70 tūkst. žmonių susirinko protestuoti prieš Čekijos vyriausybę – šalies gyventojai siekė atkreipti dėmesį į didėjančią infliaciją ir energijos kainas, reikalavo stabdyti sankcijas ir pirkti dujas iš Rusijos, nutraukiant elektros krizę. Pirmadienį panašūs reikalavimai kartojosi Vokietijoje.
Artėjant šaltajam periodui, Europos šalys ruošiasi vienai didžiausių energetikos krizių, o tuo pačiu prognozuojami ir masiniai gyventojų protestai.
Vis dėlto, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Kęstutis Girnius teigė skeptiškai vertinantis masinių protestų tikimybę Lietuvoje.
„Lietuviai yra tauta, nelinkusi protestuoti. Per 30 nepriklausomybės metų kokių nors didesnių protestų buvo gal tik trys ar keturi, kas penkerius ar septynerius metus.
Vokietijoje profsąjungos yra galingesnės, tad žmonės daug dažniau išeina į gatves. O Čekijoje žmonės jau kurį laiką nepatenkinti valdžios veiksmais.
Masinių protestų galimybė egzistuoja, bet aš skeptiškas – jeigu reikėtų statyti pinigus, tai statyčiau ant to, kad masinių demonstracijų nebus“, – portalui lrytas.lt sakė K.Girnius.
Politologas neatmetė, kad gali būti tam tikrų demonstracijų, kurių metu gyventojai reikalaus pokyčių, profsąjungos gali suorganizuoti vieną ar kitą streiką, tačiau į masinius judėjimus ir protestus, anot jo, tai neturėtų išaugti.
Protestų ateitis – ir valdžios rankose
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė svarstė, kad tam tikrų protestų Lietuvoje gali kilti – atsiras ir politinių subjektų, norinčių išnaudoti įtampą ir kritinę situaciją savo politiniam kapitalui susikrauti, protestais šalyje gali būti suinteresuota ir Rusija.
Visgi, politologė abejojo, kad matysime tokių prostestų masiškumą ar sistemiškumą.
„Akivaizdu, kad tam tikros įtampos yra vidinės, pakitusios socioekonominės sąlygos gali kelti žmonių nepasitenkinimą.
Jeigu pati Vyriausybė nesugebės pademonstruoti rūpesčio žmonėmis, įtikinti, kad daro viską, ką gali, kad padėtų, tada tas nepasitenkinimas gali išvirsti į tam tikrą protestą. Tik tiek, kad Lietuvoje protestai paprastai nėra tokie ilgalaikiai ar nuoseklūs“, – pastebėjo R.Urbonaitė.
„Labai daug yra valdžios rankose – svarbu galvoti apie komunikaciją, kokią informaciją transliuoti, kaip ją pateikti. Puikiai suprantame, kad priežastys nėra konkrečiai Vyriausybės veikloje, bet žmonės turi pasitikėti savo Vyriausybe, kad ji daro, kiek įmanoma, kad amortizuotų visa tai, nors pati ir nėra tų problemų priežastis“, – pabrėžė ji.
R.Urbonaitė pastebėjo, kad jau dabar tam tikri politiniai dariniai bando gyventojus išvesti į gatves, vis dėlto, politologės manymu, realių tikslų neparlamentinės jėgos galėtų pasiekti tik tarpusavyje susivienijusios, o kol kas, panašu, jos nesiruošia to daryti.
Nepatogus laikas
Net ir iškilti naujiems politiniams dariniams ar populistiniams judėjimams, pasak politologo K.Girniaus, šios elektros krizės metu yra nepatogus laikas.
„Artėja savivaldybių, o ne Seimo ar prezidento rinkimai. Žmonės mažiau dalyvauja savivaldos rinkimuose, nėra kokios nors vienijančios temos. Jeigu yra Seimo rinkimai, tuomet reikia rasti žmonių, kurie gintų mūsų interesus. O kai viskas nubrėžiama savivaldybės lygiu, tai nėra to šūkio, kuris visus skatintų išeiti.
Kai buvo protestai dėl kovido, jie vyko dėl įvairių apribojimų – jie buvo reiškiami nacionaliniu, ne savivaldybių lygiu“, – pabrėžė politologas.
Vis dėlto, kaip pastebi K.Girnius, jeigu Vakarų šalių gyventojai rimtai sukiltų, Europos politikams būtų gerokai sunkiau laikytis dabartinio kelio – atsiriboti nuo Rusijos ir finansiškai remti Ukrainą.
„Kai Prancūzijoje vyko protestai prieš E.Macrono politiką, jis, nors laikėsi griežtos linijos, buvo priverstas trauktis atgal.
Nemanau, kad valstybės paskelbtų, kad Ukrainos neberems, tačiau gali įvykti daug paprastesnis dalykas – jos nebeturės pinigų. Jeigu bus masiškai dotuojamos elektros ir dujų kainos, jei bus pasirinkimas, ar šelpti savo gyventojus, ar siųsti pinigus į Ukrainą, tai šalys gali nustoti finansiškai remti Ukrainą to viešai nepaskelbdamos. Arba labai sumažinti paramos jai lygį“, – neatmetė politologas.
Čekijos variantas – tikėtinas
Savo ruožtu komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas svarstė, kad atmosfera Lietuvoje yra pakankamai įtempta, jog užtektų kibirkšties spontaniškoms iniciatyvoms atsirasti.
„Lietuvoje protestai bus panašūs į kovidinius ar Šeimų maršo protestus. Tam, kad jie būtų rimtas faktorius politiniame šalies gyvenime, turi būti protestų lyderiai – ne tik galintys visokiuose nišiniuose „Youtube“ kanaluose pakalbėti, bet turintys platesnę viziją“, – įsitikinęs jis.
Aiškią viziją turinčių lyderių trūkumas, anot M.Lapinsko, neleistų įvairiems protestams pavirsti į efektyvius politinius judėjimus.
„Kalbant apie judėjimus, elektros krizė gali sudaryti sąlygas kažkokio veiksmo „iššovimams“, bet ar tai gali pavirsti į organizacinį judėjimą, kuris išsilaikytų ilgiau nei pusmetį – labai abejoju. Judėjimui reikia lyderystės.
Žmonės, protestuojantys dėl visko, vieną dieną gali pareikšti pasipiktinimą, bet be lyderystės tai tuoj užges, atsiradus kitoms problemoms arba šioms išsisklaižius“, – svarstė jis.
Komunikacijos ekspertas neatmeta, kad Kremlius gyventojų nepasitenkinimą bandys išnaudoti savo tikslams – kaip Čekijoje, kur protestuotojai reikalavo stabdyti sankcijas Rusijai.
„Ir Lietuvoje yra reikalaujančių pirkti dujas iš V.Putino, todėl Čekijos varianto neatmesčiau – kaip ir Čekijos valdžios terminologijos, kurie sako, kad Rusijos agentūra su viltimi žiūri į įvairiausio tipo protestus.
Iš tiesų, jeigu kas ir išgelbės V.Putiną šia prasme, tai kaip tik tokie protestai. Kadangi V.Putinui jie labai svarbūs, galime būti tikri, kad visi agentai ir pinigai keliauja tokių protestų organizatoriams.
Tai yra antras stipriausias Rusijos koziris po branduolinio ginklo, tad natūralu, kad jie į tai nori investuoti. Tokių investicijų tikrai bus ir Lietuvoje, tačiau išlieka tas pats – lyderystės – klausimas“, – pabrėžė jis.
Rinkimų faktorius
Tuo metu ar Vakarų šalyse vykstantys gyventojų protestai gali paveikti politikus nukrypti nuo dabartinio kurso, anot M.Lapinsko, labiausiai priklausys nuo būsimų rinkimų laiko.
„Politikai labiausiai pasiruošę klausyti rinkėjų tada, kai artėja rinkimai, ir tai visiškai natūralu. Jeigu protestai sutampa su rinkimais, atsiranda opozicijos ar marginalių politikų, bandančių kapitalizuoti šiuo klausimu, ir tuos protestus dar paskatina.
Galima žiūrėti, pavyzdžiui, į Italiją, kurioje tuoj vyks rinkimai – tokio tipo šalys, ko gero, kurso pasikeitimo prasme yra pačios rizikingiausios.
Tačiau šalyse, kur rinkimai nevyks, tikriausiai ta linija laikysis pakankamai tvirtai“, – svarstė M.Lapinskas.
