Elektros kainų šokas – Rusijos manipuliacijos, kas užsukinėja dujas Europai – irgi aišku, „siaurėja“ naftos vamzdžiai – klauskite Kremliaus, aikčiojate matydami kainas parduotuvėse – rašykite pasipiktinimo laiškus orkams.
Pradėjęs klausytis kurios nors Lietuvos žiniasklaidos laidos apie ekonomikos ateitį ir galimus veiksmus, gali iškart ir išjungti. Lietuvos valdžia bejėgė, nebent aštrėjančiai krizei gali pakišti ploną pagalvę. Susižalosi, bet, reikia tikėtis, ne mirtinai. Didžiosios ES valstybės su Vokietija priešakyje pradėjo taupaus gyvenimo, net iki tualetinio popieriaus, maršą. Kuo mes kitokie?
Pamenu, paauglystėje lauko tualete visada kabėdavo praėjusių metų sieninis kalendorius. Ir paskaitai, ir kitaip naudinga.
Nors atsakymai nuspėjami iš anksto, dabartinė koalicija sulauks daug nepatogių klausimų. Ir ministrų interpeliacijų. Bet užsienio reikalų ministras jau iš anksto iš to juokiasi.
Mat visuomenėje ir politikoje veikia savi dėsniai, pavyzdžiui, kad ir toks – juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Maždaug 70 proc. esu įsitikinęs, kad kitus Seimo rinkimus dabartiniai valdantieji pralaimės. Bet kas juos pakeis, tiksliau, kas bus lyderis, visiškai neaišku.
Daug šansų turi S.Skvernelio vadovaujama politinė grupė. Iš inercijos rašau „politinė“, bet ji neturės nei programos, nei plano, kaip organizuoti tolesnį valstybės gyvenimą.
Per rinkimų kampaniją ji skelbs karštą norą padėti gyventojams išsikapstyti iš krizės, ir žmonėms to pakaks.
Kad ir kas pakeistų dabartinį užsienio reikalų ministrą, Lietuvos užsienio politika nesikeis. Nesikeis tol, kol egzistuos ES projektas, Lietuvos įsipareigojimai jo atžvilgiu, kol greta NATO neatsiras atskira europinio saugumo struktūra. Dabar gimusieji gal tokią ir pamatys.
Bet kuriai politinei jėgai valdant ne vieną dešimtmetį nesikeis ir ekonominis modelis. Santykius su Rusija palaikys tik plona diplomatinė konsulinių reikalų linija.
Santykiai su Kinija priklausys nuo JAV požiūrio į savo pagrindinę ekonominę konkurentę.
Beje, yra tokia valstybė, pagal gyventojų skaičių tris kartus gausesnė už Lietuvą, – Baltarusija, kurios diktatorius, atrodo, nesiveržia į karinę pagalbą Rusijai Ukrainos fronte, o pratęsęs bevizį režimą iki metų pabaigos vilioja Lietuvos gyventojus pigesnių degalų ir alkoholio.
Pastarieji, nepaisydami atitinkamų Lietuvos institucijų perspėjimų dėl pavojų būti užverbuotiems, autoritarinėje valstybėje intensyviai lankosi – net keliskart dažniau nei pernai. O kas bus kainoms pradėjus raižyti dangų?
Nesnaudžia ir euro neįsivedusi Lenkija. Beje, ji turi įdomių interesų Ukrainoje. Dabar ji yra karinio Vakarų tranzito į Ukrainą šalis, savanoriai iš Lenkijos kaunasi už Ukrainą, tačiau privilegijos lenkams Lvove net politinėje erdvėje kelia papildomų klausimų.
Yra klausimų ir dėl Ukrainos ateities, jeigu atsiribosime nuo kasdienių pranešimų Lietuvos žiniasklaidoje apie jos pasiekimus fronte. Laimėjimus skelbti reikia, bet kaip yra iš tikrųjų, dažniausiai paaiškėja po savaitės.
Pranešimai iš mūšių yra informacinio karo dalis su savo adresais ir stiliumi.
Maskva pranešinėja atpažįstamu „TASS įgaliotas pranešti“ stiliumi, V.Zelenskio ir jo atstovų spaudai pranešimai kupini metaforų, kreipinių ir net vizijų. Matyt, tai susiję su V.Zelenskio, kaip aktoriaus, profesija.
Vis dėlto įdomu, kokia Ukrainoje vidinė politinė situacija. Iki V.Zelenskiui tampant prezidentu ten politinė kova buvo aštri. Joje dalyvavo ir oligarchai – prorusiški, provakarietiški, protautiški.
Turtus jie susikrovė, kaip ir visoje posovietinėje istorijoje, laukinio kapitalizmo, ekonominio chaoso, reindžerystės, ginkluotės vogimo ir valstybės turto parceliavimo laikais. Klestėjo ir, pačių Ukrainos politologų teigimu, tebeklesti korupcija.
Galiausiai valdžiusieji 2014 m. atvedė šalį iki bankroto ribos. Prasidėjo Maidanas. Įsipynė Rusijos ekonominiai ir kariniai (Krymas) interesai. Kaip tie interesai realizuojasi, dabar ir stebime.
Atrodo, kad Kremliaus planas turėti pašonėje antrą Baltarusiją neišdegė. Koks bus galutinis „produktas“, kol kas sunku pasakyti. Rusijos okupuota teritorija nemažėja. Ukrainiečių administraciniai politikai, oligarchai ir nauji veikėjai „iš gatvės“ dabar turi bendrą priešą ir kariauti tarpusavyje – reikštų pilti vandenį ant okupanto malūno.
Tačiau senos politinės kovos, kad ir kiek laiko praeitų, nerūdija. Ne paslaptis, kad ir antiputiniški, antirusiški Ukrainos politikai aštriai kritikuoja V.Zelenskį. Vieninteliu jo nuopelnu laikoma tai, kad sudėtingiausiu metu liko šalyje.
Visais kitais klausimais, ypač dėl situacijos fronte, užkulisiuose esą vyksta aršios diskusijos.
Būtų keista, kad to, kas vyksta Ukrainos politinėje vidinėje virtuvėje, nebandytų fiksuoti Maskvos žvalgyba.
Ne be reikalo buvęs Rusijos prezidentas D.Medvedevas paskelbė artimiausios ateities scenarijus. Tokių esą pusantro. Vienas – visiškas Ukrainos sutikimas su Rusijos sąlygomis, pusė antro – pirmiau vidaus perversmas Ukrainoje, po to – sutikimas su Rusijos reikalavimais.
Savo ruožtu Ukrainos žvalgyba politologų lūpomis praneša apie bręstantį perversmą pačiame Kremliuje. Žodžiu, bus apie ką rašyti.
