Nereikia jokio architektūrinio išsilavinimo norint suvokti, kad gelžbetonio monstras pačiame miesto centre Kauno tikrai nepuošia ir visiškai nedera greta „Žalgirio“ arenos, netrukus duris atversiančio mokslo centro „Mokslo sala“ ir po kelerių metų iškilsiančio Kauno kongresų centro.
Žinoma, niekas šių pastatų griauti neketina, nes tai privati nuosavybė, nekelianti jokio pavojaus.
Priešingai – prieškario metais statytam grūdų elevatoriui siūloma suteikti apsaugą kaip kultūros paveldo objektui.
Kultūros paveldo centras parengė pažymą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nustatyti statinio vertingąsias savybes. Centro specialistų teigimu, „Kauno grūdų“ įmonės elevatorius yra vertingas dėl savo architektūrinių, inžinerinių ir kraštovaizdžio savybių.
Sunku patikėti? Galbūt, bet reikėtų paaiškinti, kad elevatorius yra tik H. ir O.Minkovskių gatvėje esančio komplekso dalis, o geriausiai matomi pastatai – tai sovietiniais metais iškilę statiniai, kurių reikšmė paveldui beveik prilygsta Šančiuose stovintiems mediniams lauko tualetams.
Aišku, niekas net nenutuokia, kur tame komplekse reikėtų dairytis to paveldo objekto, o net jį suradus vaizdas nepriverstų aikčioti iš nuostabos.
Elevatorius lig šiol nepriekaištingai veikia ir reikalingas įmonei. Kultūros paveldo departamento specialistai tikino, kad nustačius vertingąsias savybes įrenginio darbas nebus kaip nors apribotas.
„Kauno grūdų“ atstovai taip pat pernelyg neišsigando – naujas statusas veiklai esą niekaip nesutrukdys, tačiau jie užsiminė, kad gamybos pajėgumai šioje įmonėje jau visiškai išnaudoti, o plėtrai galimybių nėra.
Apie planus iškelti „Kauno grūdų“ įmonę iš Nemuno pakrantės pirmą kartą užsiminta maždaug prieš porą dešimtmečių. Tąkart toks projektas pasirodė esantis pernelyg brangus ir sudėtingas.
Per kelerius pastaruosius metus viskas smarkiai pasikeitė. Upės pakrantė tapo didele vertybe, joje jau vyksta statybos ir vyks ateityje, todėl pramonės įmonės iškėlimas – turbūt artimiausio dešimtmečio klausimas.
Štai tuomet jos šeimininkai ir pajustų, ką reiškia savo valdose turėti objektą, kuriam suteikta kultūros paveldo apsauga. Nugriauti statinio ir jo vietoje pastatyti gyvenamųjų namų kvartalo ar prekybos centro niekas neleis. O nugriovus lieps atstatyti ir dar nubaus.
Panašioje situacijoje atsidūrė kaunietis A.Dankovskis, kuris įsigijo prieškario metais Perkūno alėjoje iškilusią vilą.
Gerokai nuo metų naštos pavargusį pastatą verslininkas norėjo nugriauti ir pastatyti naują, tačiau pakliuvo net į kelių šalies tarnybų, kurios sukurtos drausti, persekioti ir bausti, mėsmalę.
A.Dankovskiui pasisekė, kad po kelis mėnesius trukusio aiškinimosi teismuose pavyko susitarti su paveldo sargais dėl vilos atstatymo, tačiau būtent tai kaunietis visą laiką norėjo padaryti – atkurti ir pritaikyti gyvenimui avarinės būklės pastatą.
Jis daugybę kartų kartojo, kad vilos pamatai labai silpni ir niekas dar nesugalvojo, kaip išlieti naujus stovint visam pastatui. Niekas argumentų nenorėjo klausyti.
Paveldo sargai taip akylai daugybę metų saugojo Kauno centrinį paštą, kad niekas nenorėjo nei jame įsikurti, nei pirkti, nes papildomos investicijos buvo skaičiuojamos milijonais eurų.
Prieškario pastatu prieš kelerius metus susirūpinta tik po to, kai spaudžiant šalčiui trūkę vandentiekio vamzdžiai suliejo didžiąją dalį patalpų.
Niekam jo nereikia ir dabar, o statinys turbūt dar daug metų bus gelbėjamas biudžeto – visų mokesčių mokėtojų – pinigais.
Nevertėtų atsipalaiduoti ir Kauno valdžiai, laukiančiai Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijos pabaigtuvių.
Daugelį metų sportininkus gąsdinusiam vaiduokliui, kurį sporto centru sunku pavadinti, taip pat nustatytos vertingosios savybės: tūrinė erdvinė kompozicija – ovalo formos planas, senojo stadiono vieta, organiškas ryšys su ąžuolynu, pirminė ir istoriškai susiklosčiusi paskirtis – masiniai sporto ir kiti renginiai.
Štai nuspręs paveldo sargai, kad stadionui trūksta organiško ryšio su ąžuolynu, ir teks jį perstatyti. Dar baudą sumokėti. Juk svarbiausia kontroliuojančių įstaigų misija – drausti, persekioti ir bausti. ˙
