Iš Vakarų Europos valstybių, pirmiausia Vokietijos, skriejo nekrologai ir užuojautos, šlovinančios Nobelio taikos premijos laureatą kaip vieną didžiausių XX amžiaus istorinių asmenybių.
Esą būtent M.Gorbačiovo dėka sovietinis monstras pakratė kojas gana sklandžiai, be to, šis politikas suvienijo Vokietiją, taip simboliškai užbaigdamas visą pokarinę epochą ir Europos padalijimą.
Tačiau iš naujųjų Europos Sąjungos narių, kurios buvo SSRS arba okupuotos, arba įtrauktos į sovietinio lagerio zoną, skambėjo priešingos gaidos.
M.Gorbačiovas buvo vadinamas kariniu nusikaltėliu, atsakingu ne tik už Sausio 13-osios žudynes Vilniuje, bet ir už daugybę režimo aukų kitose išsilaisvinti siekusiose šalyse.
Buvo tvirtinama, kad jis tebuvo paskutinis sovietinės imperijos vadovas, desperatiškai siekęs ją išsaugoti, o garsioji „perestroika“ tebuvo mėginimas atlikti dirbtinį kvėpavimą mirštančiai sistemai.
Šitokie pareiškimai velionio adresu skriejo ir iš Lietuvos kartu su apgailestavimais, kad jo taip ir nepavyko nuteisti už Sausio 13-osios žudynes.
Lietuvos ir kitų regiono šalių atstovai taip pat ironiškai arba su pasipiktinimu reagavo į Vakarų ar ES pareigūnų liaupses M.Gorbačiovui.
Esą tai dar vienas pavyzdys, kad vakariečiams svarbiausia tai, kas tiesiogiai liečia jų interesus, o iš tikrųjų rytiniai Europos pakraščiai su jų problemomis ir istorine patirtimi – vis dar svetimas dalykas.
Be to, priminta, jog M.Gorbačiovo idealizavimas rodo, kad Vakaruose vis dar nesuvokiama naujausia Rusijos istorija, buvusio sovietinio režimo ir iš jo išaugusios dabartinės autokratijos prigimtis bei esmė.
Su daugeliu šių kaltinimų M.Gorbačiovui ir kritikos Vakarams galima sutikti.
Kita vertus, tenka pritarti ir mintims, kad vienos tirštos spalvos nepakanka vertinant tokius reiškinius kaip SSRS griūtis ar tokias figūras kaip M.Gorbačiovas – ne vien teisinės ar moralinės, bet ir istorinės reikšmės požiūriu.
Juk, kad ir kaip žiūrėsi, tai buvo veikėjas, išties pragręžęs pirmąsias skyles totalitarizmo užtvankoje, kuri dėl to ėmė negrįžtamai griūti.
Taigi, matyt, kaip ir daugeliu panašių atvejų, daugiau atspalvių turėsiantis šio politiko vertinimas greičiausiai bus įmanomas tik tuomet, kai tam nedarys tokios įtakos dabartinės politinės, geopolitinės ir ideologinės realijos.
Taip jau sutapo, kad ir kai kurie kiti šios savaitės įvykiai, kaip ir M.Gorbačiovo mirtis, liudijo tą pačią skirtį, tebesančią tarp Rytų ir Vakarų.
Antai ES šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė stabdyti dar 2007-aisiais su Rusija sudarytą sutartį dėl palengvinto ES vizų režimo šios šalies piliečiams.
Vadinasi, keliomis dienomis ilgės ir keliasdešimčia eurų brangs vizų gavimo rusams procedūros, prašymai bus atidžiau tikrinami, prioritetą teikiant tiems, kurie bėga nuo režimo.
Taip pat sutarta, kad atskiros ES narės galės savarankiškiau spręsti dėl Rusijos piliečių įsileidimo į savo teritoriją.
Šis sprendimas – ilgų diskusijų pačioje ES vaisius ir mėginimas rasti kompromisą ar atidėti dar įnirtingesnius ginčus.
Mat pirmiausia vadinamosios naujosios ES narės skelbia, kad vizų išdavimą Rusijos piliečiams reikėtų maksimaliai apriboti tik iki akivaizdžiai nuo režimo bėgančios mažumos, o didžiosios šalys su Vokietija priešakyje nenori taip griežtai „bausti paprastų piliečių“.
Tiesa, tarp valstybių, kurios siekia, kad ES kuo labiau atsitvertų nuo atvykėlių rusų, – ir Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija, kurios piliečiai ją panaudoja kaip vartus į visą ES.
Būtent Suomija kartu su Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija suformavo atskirą Europos Sąjungos narių grupę, kuri sieks suformuoti bendrą ir kuo griežtesnę tokio atsitvėrimo politiką, ir jau dabar pasilieka teisę neįsileisti į savo teritoriją net tų rusų, kurie jau turi Šengeno vizas.
Bet ko norėti iš visos ES, jei vidaus siūbavimai ištinka net tokias šalis kaip Lietuva?
Šią savaitę mūsų valdantieji vėl susikirto dėl Kaliningrado tranzito.
Šį kartą Seimo narys liberalas R.Lopata supliekė konservatorių valdomą Krašto apsaugos ministeriją, kad ji esą tylomis iki pavasario leido Rusijos karinį tranzitą per Lietuvą.
Tiek ministras A.Anušauskas, tiek prezidentas G.Nausėda nusistebėjo tokia kritika – esą jokios paslapties nebuvo ir nėra, nes tranzitu keliavo degalai, naudoti ir karinei technikai, o visi politikai, kurie tik norėjo, tai žinojo.
R.Lopata atkirto prezidentui, mestelėjusiam, kad degalai yra „tik“ degalai, jog tai vis tiek reiškia Rusijos karinių pajėgų aprūpinimą, kurio Lietuva tiesiog privalėjo neleisti.
Šis kiek komiškas ginčas ir nesusikalbėjimas – dar vienas perspėjimas, kad Kaliningrado tranzito fronte Lietuvos laukia dar ne vienas išbandymas Maskvai rengiantis vėl pradėti spausti ES viršūnes, kad būtų persvarstytos kai kurios tranzito kvotos.
Dar vienas signalas – ir V.Putino vizitas į Kaliningradą. G.Nausėda ketvirtadienį atsainiai pasakė, kad tai – visiškai nereikšmingas įvykis, o svarbiau – Mokslo ir žinių diena.
Tačiau tokius pasakymus galima vertinti ir kaip strateginio sutrikimo požymį, nežinant, kaip reaguoti į vieną arba kitą Rusijos žingsnį, kurių neabejotinai bus daugiau.
