Žinoma Vilniaus advokatė Vilija Gražulytė šių metų sausį palaidojo 89 metų motiną, o po trijų mėnesių – ir 87-erių sulaukusį patėvį.
Teresė Gražulienė ir Viktoras Bagdanovas 1994 metais susituokė Senosios Varėnos Šv.arkangelo Mykolo bažnyčioje, bet civilinės santuokos niekada neįregistravo.
Nors dabar apie bažnytinės santuokos sudarymą kunigai patys praneša artimiausiam civilinės metrikacijos skyriui, anksčiau tuo pasirūpinti turėjo sutuoktiniai. Tačiau T.Gražulienei ir V.Bagdanovui svarbiausia buvo bažnytinė santuoka, o dėl kitų formalumų jie niekada nesuko galvos.
Daugiau kaip 27 metus Teresė ir Viktoras gyveno darnų sutuoktinių gyvenimą, bet prieš mirtį išreiškė norą būti palaidoti kiekvienas savo šeimos kapavietėse: T.Gražulienė – Senojoje Varėnoje, V.Bagdanovas – Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Jei galėtų dažniau aplankyti patėvio kapą, V.Gražulytė nebūtų sukusi galvos dėl šios kapavietės priežiūros. Tačiau darbų gausoje Vilniuje paskendusi moteris į Kauną gali nuvykti retai. Juolab kad savaitgaliais dažniausiai lanko šeimos kapą Senojoje Varėnoje.
„Dėl šios priežasties nutariau pasamdyti patėvio kapo prižiūrėtojus, kad surinktų lapus, išrautų žoles ir kitaip pasirūpintų aplinkos sutvarkymu. Tačiau sulaukiau reikalavimo įrodyti giminystės ryšius su mirusiuoju, nors to padaryti negaliu“, – teigė advokatė.
Artimiausia – podukra
Kai motina ir patėvis susituokė, V.Gražulytė jau gyveno savarankišką suaugusios moters gyvenimą, tad nei tada, nei kada nors vėliau nebuvo kilęs klausimas, kad naujasis T.Gražulienės vyras Viliją turėtų įsivaikinti. Bet V.Gražulytę jis laikė dukterimi, juolab kad pats nesusilaukė vaikų nei pirmojoje, nei antrojoje santuokoje su T.Gražuliene.
„Patėvis testamentu man paliko visą savo turtą, nes sakė, kad jokių artimų žmonių daugiau neturi, – visi jo giminės jau palaidoti“, – kalbėjo 61 metų V.Gražulytė.
Nors advokatė tik norėjo, kad Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojai nuolat tvarkytų jos patėvio kapą, net tokios paprastos sutarties iš pradžių negalėjo sudaryti.
„Kai pradėjau aiškintis, kodėl taip yra, išgirdau, neva įgysiu teisę toje kapavietėje būti pati palaidota ar spręsti, kas dar galėtų būti ten laidojamas. Net nuskambėjo frazė, kad atsakingas asmuo gali kapavietę parduoti“, – stebėjosi moteris, net neturinti minčių būti palaidota Petrašiūnuose, nes visa jos giminė palaidota Senojoje Varėnoje.
Įrodyti, kad su V.Bagdanovu ją siejo giminystės ryšiai, V.Gražulytė negali, nes oficialiai jie nėra giminės. Ji taip pat negali įrodyti, kad toje šeimos kapavietėje Petrašiūnuose palaidoti asmenys apskritai jokių giminių daugiau neturi.
Kapavietę išlygino
Vis dėlto atkakli advokatė pasiekė, kad Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojas su ja pasirašytų sutartį, pagal kurią V.Gražulytė neturi atsakingo kapavietės prižiūrėtojo statuso.
Pagal šią sutartį miesto viešųjų kapinių administravimo ir priežiūros darbus vykdanti Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ įsipareigojo šalinti piktžoles ir pašalinius želdinius, susikaupiančius lapus, nukritusias šakas, šiukšles, laistyti ir ravėti kapavietėje augančius augalus ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Taip pat teikti ataskaitą užsakovei apie padarytus darbus.
Už šias paslaugas vilnietė įsipareigojo mokėti 20 eurų per mėnesį.
Nors V.Gražulytė pageidavo, kad kapavietė būtų tvarkoma nuo pavasario pradžios bent iki gruodžio, tokias sutartis „Kapinių priežiūra“ sudaro tik nuo balandžio iki lapkričio 2 d.
Gavusi Petrašiūnų kapinių vedėjos Nijolės Banionienės pirmąją ataskaitą advokatė nustėro. N.Banonienė laiške teigė, kad teko atlikti papildomus darbus ir iš kapavietės išvežti daug molio. Bet kadangi V.Gražulytė neužsakė papildomų darbų, tai ir papildomos sąskaitos jai pateikti neišeina. Prie laiško buvo pridėtos ir neva sutvarkytos kapavietės nuotraukos.
„Vos šoko negavau pamačiusi tas nuotraukas. Nuo mano patėvio mirties prabėgo vos keturi mėnesiai. Kai su kapinių vedėja kalbėjomės, ji pati teigė, kad bent metus negalima judinti kapavietės, nes žemė turi susigulėti, ji smenga. Bet staiga nei iš šio, nei iš to sugalvojo išvežti molį.
Papildomų paslaugų neužsakiau sąmoningai, nes dabar toje kapavietėje dar nėra ko tvarkyti – tik šiukšles aprinkti. Kas atsakys, jei žemė kapavietėje susmegs? Dažnai nuvykstu prie mamos kapo ir matau, kaip kauburėlis vis mažėja, nes smenga, nors mama palaidota keliais mėnesiais anksčiau nei patėvis“, – pasakojo V.Gražulytė.
Gali kreiptis dėl priežiūros
2008 metų lapkritį Vyriausybės priimtu nutarimu patvirtintos kapinių tvarkymo taisyklės.
Jose teigiama, kad už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša.
Šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo specialiame žurnale. Laidojantis asmuo turi prižiūrėti kapavietę ir kolumbariumo nišą, kad jos būtų tvarkingos.
Jei žurnale įrašytas atsakingas asmuo miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai turi susitarti, kas taps atsakinguoju asmeniu, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui.
Jei kapavietė, išskyrus tas, kurios įrašytos į Kultūros vertybių registrą, neprižiūrima ilgiau kaip metus, kapinių prižiūrėtojas raštu įspėja už jos priežiūrą atsakingą asmenį, kad būtina ją sutvarkyti.
Per metus nuo įspėjimo kapavietės nesutvarkius, kapinių prižiūrėtojo iniciatyva gali būti sudaryta komisija, kuri pripažintų šią kapavietę neprižiūrima ir jos priežiūra būtų organizuojama.
Tokiu atveju jau gali kreiptis ir žmonės, pageidaujantys prižiūrėti neprižiūrimas kapavietes. Šie asmenys vėliau gali gauti leidimą laidoti toje kapavietėje. Jis gali būti išduotas praėjus ne mažiau kaip 25 metams po kapo ramybės laikotarpio pabaigos.
Tai yra laikotarpis, kai nekremuoto žmogaus kūnas suyra iki kaulų. Laikoma, kad tai įvyksta ne greičiau nei per 25 metus. Vadinasi, naujas leidimas laidoti neprižiūrimoje kapavietėje galėtų būti išduotas ne anksčiau kaip po 50 metų, kai ten palaidotas paskutinis asmuo.
Kaune vyko turgus
Prieš dešimtmetį Kaune jau buvo kilęs skandalas, kai į viešumą iškilo faktas, kad apleistos kapavietės pardavinėjamos. Svetimas kapas laikinojoje sostinėje tuomet kainavo 6,5 tūkst. litų (apie 1880 eurų).
Tiesa, buvo prekiaujama ne kapinių žeme, kurią mirusieji gavo nemokamai, o parduodami mirties liudijimai, kapo dokumentai, antkapiai. Taip mirusiojo atminimas atsidurdavo naujo kapo savininko rankose.
„Lietuvos rytas“ tuomet domėjosi, kas ir kokiu tikslu pardavinėja apleistas kapavietes. Skelbime apie parduodamą kapavietę Panemunės kapinėse nurodytu telefonu atsiliepęs vyriškis aiškino: „Laidota prieš 50 metų. Yra visi dokumentai. Giminaičiai – tolimi, palikuonių nėra, kapas nereikalingas. Yra senas antkapis, galima jį panaudoti, galima išsivežti ar išvis nugriauti. Įmonėje „Kapinių priežiūra“ yra tarnyba, kuri oficialiai perrašo nuosavybės teises.“
Kapavietę Karmėlavos kapinėse siūliusi moteris teigė, kad jos parduodamoje kapavietėje pastarąjį kartą laidota prieš 10 metų, bet kliūčių ką nors laidoti iškart nebūtų.
„Kol kas nėra jokio aiškaus įforminimo. Atiduočiau dokumentą, kuriame nurodyta laidojimo vieta, eilės numeris. Velionis giminių neturi, likau vienintelė. Išvykstu į Airiją auginti anūkų, kapo prižiūrėti nebus kam, bet ir pretenzijų į kapavietę niekas neturės.
Vilniuje, žinau, pardavė už itin didelę kainą, o aš neskubu, tad ir kainos neketinu nuleisti“, – tuomet sakė kapavietės pardavėja.
Paaiškėjo, kad parduoti kapavietes nėra sudėtinga. Užtenka turėti paskutinio laidoto asmens mirties liudijimą ir už kapavietę atsakingo asmens sutikimą. Tada priežiūros teisė gali būti be didesnių kliūčių perrašyta kitam asmeniui.
Velionį teko perlaidoti
Dar vienas skandalas Kaune kilo prieš pusketvirtų metų, kai daugiau kaip 70 metų Petrašiūnų kapinėse prižiūrėję artimo žmogaus kapą kauniečiai pamatė, kad toje vietoje buvo palaidota svetima moteris.
Nors apie tai buvo pranešta Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojams, pateikta kapavietės įregistravimo pažyma, ją išdavę „Kapinių priežiūros“ atstovai ėmė abejoti registracijos tikrumu.
2013 m. išduotame dokumente nurodyta, kad minėta kapavietė priklauso konkrečiai šeimai, nurodyta ir kapavietės prižiūrėtojo pavardė. Laidojimo vietą šeima tada registravo, nes šalia palaidotų žmonių giminaičiai vis plėtė savo kapaviečių ribas.
Registruotoje kapavietėje palaidoto vyro rimtis buvo sutrikdyta du kartus. Pirmą – kai į tą kapavietę buvo palaidotas kitas asmuo, antrą – kai tas žmogus dėl neva įvykusios klaidos buvo perlaidotas. Tačiau laidojant naują asmenį pirmą kartą buvo suniokotas nuo seno ant kapo stovėjęs paminklas.
„Kapinių priežiūros“ atstovai tuomet teisinosi, kad įvyko apmaudi klaida. Neva senoje kapavietėje leista laidoti kitą žmogų, nes neseniai mirusio asmens artimieji pateikė prašymą ir vienos senolės liudijimą, kad šioje kapavietėje jau buvo laidotas jų artimasis.
Kai paaiškėjo, kad kapavietė gali priklausyti kitai šeimai, „Kapinių priežiūra“ paprašė abiejų suinteresuotų pusių patikslinti detales ir pateikti įrodymus.
Paaiškėjo, kad neseniai mirusio asmens artimieji vis dėlto buvo palaidoti kitoje vietoje, tad velionį teko perlaidoti.
Tvarkyti gali, bet teisių į kapavietę neįgyja
Justina Gracija Vanžodė, Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ Teisės ir personalo vadovė:
„Kauno miesto viešosiose kapinėse galioja savivaldybės tarybos 2010 m. liepą patvirtintos taisyklės. Jos parengtos Vyriausybės nutarimo dėl Kapinių tvarkymo taisyklių pagrindu. Dauguma šių teisės aktų nuostatų yra pasikartojančios arba viena kitą papildančios.
Atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens paskyrimo tvarką vienodai reglamentuoja ir Kauno miesto kapinių taisyklės, ir Vyriausybės patvirtintos kapinių tvarkymo taisyklės.
Šiuo asmeniu galima tapti dviem atvejais. Pirmuoju, kai laidojama į naują kapavietę pateikus velionio medicininį mirties liudijimą ir parašius prašymą laidoti. Antruoju – pakeitus atsakingą asmenį, jei šis miršta ar dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra.
Šios taisyklės galioja visose Kauno miesto viešosiose kapinėse, atsižvelgiant į kapinių statusą – veikiančios, riboto laidojimo ar neveikiančios.
Petrašiūnų viešosioms kapinėms, kaip riboto laidojimo kapinėms, taip pat taikomos Kauno miesto kapinių taisyklių nuostatos, kiek jos neprieštarauja riboto laidojimo kapinių statusui. Petrašiūnų kapinėse nauja kapavietė formuojama ir skiriama atsižvelgiant į Laidojimo vietų Petrašiūnų kapinėse skyrimo komisijos, sudarytos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, rekomendacijas.
Petrašiūnų kapinėse naujose kapavietėse laidojami tik nepriekaištingos reputacijos Kauno miestui ir Lietuvai nusipelnę kultūros, meno, švietimo, mokslo ir kitų sričių veikėjai, turintys miesto ir (arba) valstybinius apdovanojimus, įvertinimus.
Nė vienas teisės aktų kol kas nenumato galimybės giminystės ar santuokos ryšiais nesusijusiems asmenims tapti kapavietės prižiūrėtojais. 2022 m. lapkričio 1 d. turintys įsigalioti Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimai suteiks galimybę už kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis tapti ir mirusiųjų partneriams, bet tokių asmenų partnerystė privalės būti įteisinta įstatymų nustatyta tvarka.
Asmenys, neatitinkantys kapavietės prižiūrėtojui nustatytų kriterijų, turi teisę kreiptis į teismą prašydami išimties tvarka paskirti juos atsakingais asmenimis, nurodydami visas, jų nuomone, svarbias aplinkybes ir pateikdami tai įrodančius dokumentus.
Nebūdamas atsakingu asmeniu asmuo gali sudaryti kapavietės priežiūros darbų vykdymo sutartį dėl vienkartinio ar periodinio kapavietės tvarkymo. Tokiu atveju kapavietės tvarkymo darbus (piktžolių ravėjimą, augalų laistymą, šlavimą, žvakučių uždegimą ir pan.) vietoj to asmens atlieka įmonės „Kapinių priežiūra“ darbuotojai.
Teikiamų paslaugų kainos yra fiksuotos ir patvirtintos Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Kadangi kapavietės priežiūros darbų vykdymo sutartis apima tik fizinį kapavietės ir joje esančių augalų bei statinių tvarkymą, tokią sutartį sudaręs asmuo neįgyja atsakingo asmens statuso.
Tai reiškia, kad jis negali priimti sprendimų dėl palaikų laidojimo, ekshumavimo, statinių statymo ar kapavietės priežiūros perrašymo kitam asmeniui.
Vertinamųjų kriterijų, kuriais remiantis kapavietė galėtų būti laikoma neprižiūrima, teisės aktų leidėjas nenustatė, todėl ši pareiga kiltų tokią procedūrą norintiems inicijuoti kapinių administratoriams.“
