Opozicija dažnai pabrėžia, kad nesupranta dabartinės valdžios užsienio politikos, neva dabartiniai jos viražai – tai mažos šalies noras susipykti su visais.
Kokios vis dėlto yra Lietuvos užsienio politikos silpnosios vietos ir kodėl pastaraisiais metais ji taip smarkiai skaldo visuomenę, „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Šarūnas Liekis ir istorikas Algimantas Kasparavičius.
URM „puošiasi ryškiais rūbais“, bet turinio nėra?
Š.Liekis vertino, kad Užsienio reikalų ministerijoje neseniai įvykę pokyčiai, kuomet pasikeitė tam tikri ministerijos atstovai, labiau primena „kalbas ne apie jaunikį, o apie drabužį“.
„Mes turėtume kalbėti apie jaunikį – ar jis tinka vestuvėms, ar netinka. O šiuo atveju mes kalbame, kad pakeisime fraką, gal jam kelnės per ilgos ar per trumpos, ir viskas bus gerai.
Tie pasikeitimai, nekeičiant programinių, ideologinių nuostatų, nes čia yra labai rimti ideologiniai klausimai, kurių rėmuose funkcionuoja URM, matosi, kad daugybė klausimų yra tiesiog klaidingai, nekompetentingai neparuošti“, – aiškino politologas, kaip pavyzdį paminėjęs Taivano ir Kinijos situaciją.
„Mūsų norėjimas stumti atsakomybę ant kitų, nepriimant jos patiems, iškraipo realų vaizdą, kas vyksta iš tikrųjų“, – teigė Š.Liekis.
A.Kasperavičius pridūrė, jog ši valdančioji koalicija, ypač G.Landsbergio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija „puošiasi labai ryškiais rūbais“, tačiau reikšmingo turinio ten nėra.
„Mano tezė būtų tokia, kad šiandieniniai mūsų vadovai, kurie formuoja užsienio politiką, labiau kuria problemas, nei jas sprendžia.
Jei palyginsime tarpukario dvidešimtmetį, kai valstybė realiai turėjo visą eilę problemų – Klaipėdos autonomija, nebaigta valstybės teritorija, sostinės klausimas – tai tas problemas reikėjo spręsti, ir jos šiaip ar taip buvo sprendžiamos. Iki šios kadencijos atėjimo iš esmės problemų užsienio politikoje, galima sakyti, kaip ir nebuvo, ir per du su trupučiu metų mes turime visą eilę problemų, ir tų problemų, tiesą sakant, griūva kaip iš gausybės rago“, – svarstė istorikas.
Tokioms mintims pritarė ir VDU profesorius.
„Visos valstybės ir jų užsienio politikos strategijos deklaruoja, kad bet kurios valstybės užsienio politikos tikslas yra užtikrinti saugų vystymąsi, o ne daryti ją galingesne, turinčią didesnį potencialą. Atrodo, kad mūsų užsienio politika dvejus su puse metų nukreipta į tai, kad mūsų valstybę silpninti, nes rezultatai yra konkretūs. Mes galime skaičiuoti pinigais, kokia žala padaryta ekonomikai, kokia žala padaryta valstybės tarptautiniam statusui, kaip pablogėjo jos saugumas.
Paskaitykime Vyriausybės programą – visi kalbėjo apie pastovų užsienio pajėgų buvimą, pirmiausia amerikiečių. Kur tie amerikiečiai, ar jų čia daugiau atsirado? Neatsirado. Kokios pastangos buvo įdėtos, kad jie atsirastų? Jie manė, kad kvailai spręsdami Taivano ir Kinijos klausimą jie pritrauks čia amerikiečius – nieko nepritraukė, nes nevyko sandoriai su amerikiečiais. Patys šoka su iniciatyva, užsideda plunksnų karūną ant galvos ir įsivaizduoja“, – vertino Š.Liekis.
Jo teigimu, valdantieji kai kuriais savo sprendimais ant kortos stato valstybės ir savo piliečių gerbūvio likimą.
„Dabar visi šneka apie elektrą, bet tai yra nuoseklios elektros rinkos politikos rezultatas. Kai savo pajėgumų nevystai, tiki liberalia ateitimi, kur gali bet kur, kas pigiausiai gamina, nusipirkti, dabar ta pasaulio vizija lūžo.
O kad ta pasaulio vizija pradėjo lūžinėti jau pakankamai seniai, o mūsų politinis elitas į tai nereagavo, tai kieno čia problema – ar tai žmonės, kurie dabar turi mokėti, ar politinis elitas, kuris nesiėmė nei tos pačios atominės energetikos klausimų, visiškai į lankas nuėjo su atsinaujinančia energetika? <...> Čia yra krūvos klausimų, ir valstybė, Vyriausybė neprisiima atsakomybės už tai, ką ji daro, ji žaidžia žmonių likimais“, – dėstė Š.Liekis.
A.Kasperavičius savo ruožtu kalbėjo, kad dalis politinio elito atstovų nemato ir tam tikrų globalių tektoninių pasikeitimų, kurie vyksta pasaulyje – pavyzdžiui, visos viltys dedamos į JAV, nors jos pajėgumai per kelis dešimtmečius jau spėjo sumenkti.
„Esminis momentas, kad kliautis vien buvusia Amerikos galia vargu, ar galėsime, ir aš būčiau už tai, kad Lietuva pati generuotų savo gynybinius pajėgumus – tiek politinius, tiek diplomatinius, tiek karinius.
Daug kalbame apie ginkluotę, pasikliaujame 5-uoju NATO straipsniu, bet esminis momentas tas, kad Lietuva šiandien neturi nei vieno naikintuvo, neturi savo tankų, turi, kaip ministras Anušauskas sakė, šarvuočius, kurie šaudo ar kas antrą dieną, ar kažkaip panašiai, bet visa eilė karinių pajėgumų šiandien yra labai abejotini.
Aš neabejoju karių ir karininkų ryžtu pasipriešinti, bet jų realūs kariniai pajėgumai labai riboti – tai akivaizdu“, – tvirtino istorikas.
Mato ne vieną ir vidaus politikos klaidą
Pasak jo, Lietuva tikrai galėtų kelti savo diplomatinį lygį, tačiau nedaro ir to.
„Ką mes galime padaryti ir kur galėtų būti Lietuvos užsienio politikos stipriosios vietos – akivaizdu, kad tai ne karinės pajėgos, ne giluminė gynyba, ne konvencinis karas, nes mūsų geopolitinė padėtis, gyvieji ir materialiniai ištekliai to daryti neleidžia, bet Lietuva galėtų daug pasiekti savo diplomatijoje, tapti diplomatine aikštele visai eilei projektų, jei ji tą sugebėtų realizuoti. <...>
Mes šios savo perspektyvos visiškai neišnaudojame, ir, man atrodo, mūsų didžioji problema šiandien yra ta, kad užsienio reikalų ministras pradeda kalbėti krašto apsaugos ministro temomis, ir tada mes turime dubliažą“, – aiškino A.Kasperavičius.
Paklaustas, ar Lietuvos užsienio politikos iššūkiai neatskleidžia ir Lietuvos vidaus politikos problemų, istorikas svarstė, jog tokių yra išties nemažai.
„Jeigu žiūrėsime pagal Konstituciją, ten labai aiškiai pasakyta, kad pagrindinius užsienio politikos klausimus sprendžia prezidentas, o įgyvendina kartu su URM. Deja, man atrodo, šiandien ir galbūt net paskutinius porą ar pusantro dešimtmečius yra taip, kad pagrindines užsienio problemas sprendžia ne tai, kas apibrėžta Konstitucijoje, o tas valstybės institutas, kuris de facto savo rankose sukaupia realią valdžią ir priiminėja sprendimus.
Puikiai prisimename, kai buvo prezidentė ir vienas užsienio reikalų ministras, kurie nerado sutarimo, ir jis labai greitai buvo pakeistas kitu ministru, kuris vėliau išsilaikė, man atrodo, dvi kadencijas. L.Linkevičius buvo mažai pastebimas, jis retai kalbėdavo, bet tai nereiškia, kad tai buvo blogai – tiesiog taip susiklostė pajėgumai“, – aiškino istorikas.
Antra problema, pasak jo, yra ta, jog užsienio politiką valstybėje generuoja tik viena politinė jėga.
„Opozicija iš esmės šitoje vietoje geriausiu atveju pateikia tam tikras replikas. <...> Opozicija šiaip ar taip nesugeba pateikti kažkokios nuoseklesnės, ilgesnės užsienio politikos perspektyvos.
Ji kartais pajėgia kritikuoti kažkuriais atvejais akivaizdžius konservatorių nuklydimus, ir čia yra didžiausia grėsmė Lietuvos užsienio politikai, nes ta mūsų užsienio politika yra generuojama vieno politinio sparno“, – tvirtino A.Kasperavičius.
