Kas atsitiko, kad reikšmingu japonų traukos centru Kaune tapęs muziejus susidūrė su tokiais sunkumais?
Sunkumai jį lydėjo nuo pirmųjų dienų, kai verslininkas ir politikas R.Garbaravičius, profesorius E.Aleksandravičius bei verslininkas iš Belgijos F.Opsomeris sumanė steigti Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“ .
Tuo metu itin įtakingu politiku laikytas R.Garbaravičius buvo įtariamas net savanaudiškais kėslais, kai nupirko Vaižganto gatvėje esantį pastatą, kuriame prieškario metais buvo įsikūrusi Japonijos diplomatinė atstovybė, o vėliau pavyko įkurdinti Ch.Sugiharos muziejų.
R.Garbaravičius pastatą nupirko už maždaug 115 tūkst., skaičiuojant eurais, tačiau jam teko įkeisti bankui asmeninį namą. Tuo metu tai buvo įspūdinga pinigų suma.
Nepaisant šios aplinkybės, žinomam kauniečiui teko atlaikyti milžinišką kritikos bangą dėl bandymų neva privatizuoti istorinį pastatą, kuris anksčiau nerūpėjo nei miesto, nei šalies valdžiai.
Netrukus aistros aprimo, mat R.Garbaravičiaus šeima į šį namą gyventi nepersikraustė ir jo vietoje nesumanė statyti naujo daugiabučio.
O gandai apie istorinei asmenybei skirtą muziejų pasiekė ir itin keliauti mėgusių japonų ausis. Jie pradėjo žemėlapyje ieškoti nedidelio taško Lietuvos viduryje.
Lankytojų srautas muziejuje be paliovos didėjo ir pasiekdavo net 20 tūkst. žmonių per metus. Japonai sudarė apie 85 proc. atvykusiųjų. Muziejų lankė ir amerikiečiai, žydai, vokiečiai.
Už bilietus gaunami pinigai padėjo muziejui surinkti lėšų būtiniausioms išlaidoms.
Tikra sensacija tapo 2018-ųjų sausį vykęs vieno įtakingiausių pastarųjų dešimtmečių Japonijos politikų, tuometinio premjero Sh.Abe apsilankymas Kaune. Jis norėjo savo akimis išvysti pastatą, kuriame 1939–1940 metais dirbo apie 6 tūkst. žmonių išgelbėjęs diplomatas Ch.Sugihara.
Japonų susidomėjimas Kaunu buvo toks didelis, kad 2018–2019 metais jų miesto gatvėse buvo galima sutikti daugiau negu italų ar švedų.
Tuomet nedrąsiai prabilta apie galimybę tiesioginiu oro tiltu sujungti Kauną su Japonijos sostine Tokijumi ir tokiu būdu dar padidinti keliautojų srautą.
Japonai seniai garsėjo pomėgiu keliauti. Nors jie nepasižymi išlaidavimu, tačiau turi kitą gerą savybę – nekelia ir rūpesčių priimančiai šaliai.
Štai triukšmingais vakarėliais garsėjantys britai svariai papildo barų bei viešbučių kasą, tačiau dažnai kyla rimtų sunkumų sutramdyti smarkuolius.
Beje, šėliojančių britų pastaraisiais metais Kaune taip pat beveik neliko – kelionės planų juos privertė atsisakyti ne tik pandemijos metu nustatyti apribojimai, bet ir žaibiškai Lietuvoje išaugusios kainos.
Visi planai aukštyn kojomis apvirto 2020-ųjų pavasarį, kai pasaulį sukaustė pandemijos baimė, o japonai į tai sureagavo drastiškais apribojimais įvairiose srityse.
Pokyčiai skaudžiai kirto ir Ch.Sugiharos muziejui, kurio lankytojų srautas 2020–2021 metais krito beveik 10 kartų. Tiek pat – ir pajamos už bilietus.
Dauguma keliavimo apribojimų japonams buvo panaikinti vos prieš porą mėnesių, tačiau dabar juos kausto karo Ukrainoje baimė ir Kaune tolimos Azijos šalies atstovai dar nepasirodė.
Net jeigu karas labai greitai pasibaigtų, Lietuva ir visas Rytų Europos regionas tikrai netaps ta vieta, kurią kuo greičiau norės aplankyti atsargumu garsėjantys japonai.
Gerokai didesnė tikimybė, kad jų Kaune neišvysime dar kelerius metus, neskaitant pavienių keliautojų, kurie nepadeda išsilaikyti turizmo srityje dirbančiam verslui bei kultūros įstaigoms.
Jeigu šalies valdžia neras galimybių padėti sunkias dienas gyvenančiam muziejui, jį tikrai gali išlikti prieš porą dešimtmečių pranašautas likimas – pastatas Žaliakalnyje taps privačiu gyvenamuoju namu, kuriame neliks jokių diplomatą Ch.Sugiharą menančių ženklų.
