Pasak jo, viena pagrindinių šio proceso žlugimo priežasčių – nuo pat pradžių buvo neaišku, ko juo siekiama. Jei naujų investicijų ir darbo vietų – jų nematyti. Jei kuo didesnės konkurencijos – taip pat šnipštas, nes padėtį vis tiek čia kontroliuos vienas valstybinis tiekėjas „Ignitis“.
Taip A.Sekmokas kalbėjo šią savaitę, kuri buvo dar labiau įelektrinta nei praėjusi.
Bendrovė „Perlas Energija“, kuri išmetė savo klientus į garantinio tiekimo vandenis, paskelbė veiklą tęsianti iki metų pabaigos, įskėlė dar vieną kibirkštį.
Lyg tyčia trečiadienį elektros kainos šovė į dar neregėtas aukštumas – 4 eurus už kWh, o elektros pardavimo „Nord Pool“ biržoje Baltijos šalių zonoje už MWh reikėjo mokėti 4 tūkst. eurų.
Verslas ir piliečiai skelbė bent valandai atsijungiantys nuo visų elektros tinklų ir kėlė grąžomas rankas į viršų – ne tik į dangų, bet ir į valdžią.
Daugelis ekspertų dėl visiškos rinkos liberalizavimo nesėkmės pliekė valdžią.
Esą seniausiai buvo galima nuspėti, jog taip neprižiūrimame procese dalyvaus tik lošėjai, kurie norės arba užsidirbti, arba paskui be pėdsako išgaruoti, o vartotojai liks su nosimi.
Bet labiausiai valdančiuosius dėl šios sumaišties pliekė opozicija. O konservatoriai garsiausiai rypavo dėl to, kad dabartinė opozicija prieš dešimtmetį jiems neleido pastatyti Visagino AE. Jei ji stovėtų, tuomet esą nebūtų to, kas vyksta dabar.
Šiaip ar kitaip atsakomybę dėl šio šoko didelė visuomenės dalis priskirs tiems, kas valdžioje. Juolab kad elektros kainos ir rinkos liberalizavimo ypatumai – tik bendro kainų vaizdelio dalis.
Tai, regis, supranta ir prezidentas G.Nausėda, besirengiantis naujam politiniam sezonui bei rinkimų ciklo pradžiai ir pasikvietęs premjerę I.Šimonytę aptarti padėties elektros ūkyje.
Susitikimas baigėsi be apčiuopiamų rezultatų – bent jau viešų.
Prezidentūra tik pranešė, jog Vyriausybė ėmėsi rengti vartotojų gelbėjimo planą, valstybei toliau žadant, kad tas gelbėjimas nebus tik jų pačių reikalas.
Prezidentūra mėgina didinti apsukas ir kituose ristynių su valdančiąja koalicija frontuose.
Šią savaitę viešumoje nurodymais ir abejonėmis vėl pasišvaistė G.Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikai A.Skaisgirytė, kuri pastaruoju metu buvo šiek tiek pasitraukusi į vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais K.Budrio šešėlį.
Pirmiausia ji nurodė Vyriausybei atidžiau prižiūrėti Kaliningrado tranzito frontą, kur vis dar verda peripetijos dėl bankų baimės priiminėti atsiskaitymus už rusų vežamas prekes.
Ten Maskva, panašu, mėgina paveikti Vakarus, jog jie dar kartą prispaustų Lietuvą – šįkart dėl to, kad ši leistų padidinti sankcionuotų prekių gabenimo kvotas, kurias Rusija, aišku, tyčia paskubėjo beveik arba visiškai išsemti.
A.Skaisgirytė taip pat suabejojo, ar Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen planai vykti į Taivaną nepakenktų Lietuvos saugumui ir galbūt pažeistų „vienos Kinijos“ principą, kurio oficialiai laikosi ir Vilnius.
Tiesa, prezidento patarėja pridūrė, kad Seimo vadovės vizitas jau būtų ne toks pavojingas, jei jai pavyktų suburti plačią tokio paties rango visos Europos Sąjungos lyderių delegaciją.
Vis dėlto kol kas esą menkai tikėtina, kad didžioji dalis ES ryžtųsi tokiems žingsniams, apie kuriuos galvojama Vilniuje.
Lietuva bei kitos Baltijos šalys mėgina į priekį stumti ir kitą procesą, pastaruoju metu keliantį bene didžiausias aistras ir kontraversijas – ES vizų neišdavimą Rusijos piliečiams.
Jau prieš keletą mėnesių Lietuva yra pristabdžiusi tam tikras procedūras, pastaruoju metu jos pėdomis seka Estija. Už tai, kad bent turistinės vizos nebebūtų išduodamos Rusijos piliečiams, pasisakė ir Suomijos valdžia, už tokias priemones pradeda agituoti ir ES pirmininkaujanti Čekija.
Bet Vokietija kanclerio O.Scholzo lūpomis pakartojo Berlyno viršūnėse vis dar populiarią tezę, jog negalima bausti visos Rusijos visuomenės ir paprastų jos piliečių, nes karas Ukrainoje – esą tik Kremliaus valdovo V.Putino karas.
Vizų neišdavimo politikai prieštarauja ir dalis ekspertų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog tokia sankcija nepasiektų savo galimo pagrindinio tikslo – nenuteiktų paprastų Rusijos gyventojų prieš režimą. Atvirkščiai – nuteiktų juos prieš Europą.
Oponentai atkerta, jog karą aktyviai ar pasyviai, nepaisant nieko, palaiko dauguma Rusijos visuomenės, o galimybė laisvai išvykti į ES šiems žmonėms yra papildoma atgaiva nuo namuose varginančių problemų, kurias lėmė kitos sankcijos.
Be to, vien moraliniu požiūriu yra blogai, kad valstybės, žudančios kitą valstybę, piliečiai gali laisvai keliauti ir pramogauti Europoje.
Dar priduriama, jog dėl nuoseklumo ES turėtų drausti turistines vizas ir kitų autoritarinių valstybių, vykdančių represijas ar nusikaltimus, piliečiams, o tiems, kurie nori pabėgti nuo savų režimų, turėtų nustatyti aiškias priėmimo procedūras.
Bet prieš tokius užmojus – ne tik Vokietija, bet ir Pietų Europos valstybės, nenorinčios prarasti rusų savuose turizmo sektoriuose, vos atsigavusiuose po pandemijos.
Taigi ir prezidento G.Nausėdos patarėja A.Skaisgirytė konstatavo, jog Lietuvos valdančiųjų pastangos prastumti vizų draudimą rusams visos ES lygiu greičiausiai pasmerktos nesėkmei.
Tiesa, patarėja nepaaiškino, ar konservatoriai su kitais koalicijos partneriais turėtų tęsti žygį dėl vizų ir ar jis prasmingas.
