Pagaliau „Vakarų ekspresui“ pavyko susisiekti su antruoju vyru, gelbėjusiu vaiką Baltijos jūroje. Apie Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stoties paramediką Roką Musvydą rašėme praėjusį antradienį. Tąkart susisiekti su G. Lučinsku, trečius metus dirbančiu uostamiestyje ugniagesiu, kuris pirmas priplaukė prie berniuko, mums nepavyko.
– Kaip tai nutiko, kodėl jūs šokote į jūrą?
– Buvau atvažiavęs su dviračiu į pliažą pasideginti. Gulėdamas ant smėlio išgirdau kažkokį triukšmą, rėkimą. Pakėliau akis, pamačiau rankas jūroje. Iš balso ir iš kūno sudėjimo supratau, kad tai ne suaugęs žmogus. Ir viskas, tada reaguoji – bėgau į jūrą ir pradėjau plaukti to vaiko link.
– Kodėl apie tai nepranešėte gelbėtojams?
– Jie buvo ganėtinai toli. O kai žmogus skęsta, sekundžių reikalas: jeigu jis gaus dar vieną gurkšnį vandens, gali palįsti po vandeniu, ir viskas. Turi reaguoti labai greitai.
– Ar vaikas buvo toli jūroje?
– Nelabai toli, gal už kokių 50 metrų, bet buvo duobė. Kai bėgau, porą metrų ir pats nepasiekiau dugno, reikėjo nuplaukti iki jo.
– O savo paties jėgas jūs tinkamai įvertinote?
– Dirbu tokį darbą. Mums būna pratybos. Esu dirbęs gelbėtoju Smiltynės pliaže. Esu trejus metus dalyvavęs karininkų mokymuose kariuomenėje, paskui metus buvau krašto apsaugos savanorių gretose. Taip kad su stresu susitvarkau gana gerai.
– Apie ką galvojote plaukdamas prie berniuko?
– Bandžiau įvertinti situaciją ir planuoti, ką darysiu. Visas mano dėmesys buvo sukoncentruotas į tą vaiką. Kai priplaukiau, iš karto jo neėmiau, nes jis kažkiek pats laikėsi ant vandens, tik buvo gavęs vandens į plaučius ir jam buvo prasidėjusi panika. Raminau jį. Sakiau: „Nebijok, aš esu, tu nenuskęsi. Duosiu tau ranką, bet nesikabink ant kaklo.“ Nežinau, kiek jis manęs klausėsi, kiek ne, buvo labai išsigandęs, bet sąmonės tikrai nebuvo praradęs.
Supratau, kad jis kabinsis ant manęs, nes kosėjo, buvo labai išsigandęs. Kai žmogus būna panikoje, jis lipa į viršų. Tada įvertini riziką ir ją prisiimi. Pradėjau jį tempti po truputį į krantą. Gal kokius du metrus patempiau, tada pasirodė tas antras žmogus. Užsidėjome vaiką abu ant pečių ir pamažu išplaukėme iš tos duobės.
– Ar su antru gelbėtoju jūs kalbėjotės, aptarėte veiksmų planą?
– Ne, tik susitarėme, kad užsidedame ant pečių, ir viskas. Vienam sunku, kai jis kabo tau ant kaklo, turi išlaikyti ir to vaiko, ir savo svorį.
– O nebandėte nustumti vaiko, kad nesikabintų ant kaklo?
– Ne. Būna visokių situacijų. Vienas iš variantų – gali pats nerti į gylį ir žmogus pasileis, nes jis bijo vandens. Arba turi jį pasiimti ant nugaros, kad galėtum patogiai plukdyti. Galvoje turi daug variantų, todėl ir elgiesi drąsiau. Žinojau, ką darysiu, jeigu bus taip ar kitaip.
– Kaip jautėsi berniukas, kai parplukdėte į krantą? Ar ką nors jums sakė?
– Ne, vaikas buvo išsigandęs ir iškart pas mamą nubėgo.
– Ar po įvykio bendravote su antruoju gelbėtoju, su berniuko mama?
– Pakalbėjome su juo, priėjau ir prie tos moters. Ji irgi buvo sutrikusi. Bandžiau jai paaiškinti, kaip reikia elgtis.
– O kaip reikia elgtis?
– Vaikai buvo dviese. Tam, kurį gelbėjome, gal nebuvo nė 10 metų, o kitas buvo vyresnis, gal 15 metų. Jie abu plaukė. Kai vyresnysis pamatė, kad draugas skęsta, irgi išsigando. Gerai, kad dar pats nesugalvojo gelbėti, tada būtų kilęs pavojus abiem.
Mama sakė, kad jos vaikas lanko baseiną. Kompanijoje berniukai visi drąsūs, visi baseinus lanko. Bet kai savo jėgas pradedi pervertinti, ir gauni tą vadinamąjį gurkšnį, viskas – tave užvaldo panika, tu racionaliai nebesielgi. Visi galime būti stiprūs, bet kai pavojus gresia gyvybei, prasideda neadekvatūs veiksmai. Paaiškinau, kad tokie dalykai nėra juokai. Duobė gali būti ir nepažymėta, dugną reikia visada pasitikrinti.
– Ar bent pasakė ačiū, kad išgelbėjote?
– Pasakė, pasakė (juokiasi). Čia geriausias atvejis – visi sveiki gyvi.
– Kaip jūs, dirbdamas tokį darbą, kai gana dažnai reikia gelbėti žmones, patekusius į bėdą, atsipalaiduojate?
– Dirbi ne vienas. Viską išgyveni kartu su pamainos kolegomis, jiems išsipasakoji. Mes esame tam parengti ir psichologiniu atžvilgiu. Klaipėdos ugniagesiai turi psichologą. Klausomės psichologijos paskaitų, nesame palikti vieni patys.
