Gegužės 16-ąją Oksana po darbo buvo pakeliui namo į nuomojamą butą Kauno priemiestyje Vaišvydavoje. Jos laukė dvi dukterys. Bet nesulaukė. Kai mergaitės žvilgčiojo pro langus laukdamos grįžtančios mamos, ji tuo metu jau gulėjo kraujo klane.
Oksaną, einančią šalikele, partrenkė pro šalį vadinamuoju automobilius gabenančiu tralu važiavęs kaunietis. Kažko ieškojęs mobiliajame telefone, kaip vėliau teigė įvykio liudininkai, jis tikino nepastebėjęs partrenktos moters ir nuvažiavęs toliau.
Patyrė kelias operacijas
„Pamenu, kad einu šalikele. Žinau, kad manęs namie laukia mano mergaitės. Ir nuo to momento iki nežmoniško skausmo pojūčio nieko nebeprisimenu. Matyt, kuriam laiko nuo smūgio buvau praradusi sąmonę. Žmonės pasakojo, kad ta baisioji mašina važiavo man iš priekio. Bet aš nepamenu“, – nelaimės epizodus iš atminties stengėsi ištraukti O.Pavlenko.
Sugrįžus sąmonei ukrainietė virš savęs pamatė moterį. Vėliau paaiškėjo, kad ji gyvena artimiausiame Vaišvydavos name nuo Oksaną ištikusios nelaimės vietos.
„Pamačiusi tą moterį supratau, kad negaliu pajudinti nei kojų, nei rankų. Rėkiau, kad namie mano vaikai vieni. Girdėjau, kad iš pradžių atlėkė policija, o po to – greitosios pagalbos mašina.
Žmonės šaukė „geltona“. Supratau, kad mane partrenkė kažkokia geltona mašina. O jau ligoninėje sužinojau, kad mane aptiko pro šalį motociklu važiavę moteris su vyru“, – bendraudama su „Lietuvos rytu“ pasakojo Oksana.
Nukentėjusioji buvo nuvežta į Kauno klinikų priimamąjį. Ten medikai nustatė abiejų kojų ir rankos lūžius (kai kurie jų atviri, kaulai sutrupinti) bei daugybinius raiščių plyšimus. O sužeistosios veidas buvo lyg vientisa kraujosruva.
„Jau patyriau penkias operacijas. Laukia dar viena. Pustrečio mėnesio guliu lovoje. Keltis man negalima, nes jei atsikelčiau, visa subyrėčiau. Gydytojai pasakė, kad keltis ir vaikščioti negalėsiu dar keturis mėnesius.
Negana to, matyt, dėl daugybės operacijų mano organizme atsirado kažkoks užkratas, todėl dar viena operacija buvo atidėta iki rugpjūčio vidurio.
Man dar tik trisdešimt penkeri, o aš jau visiškai neįgali. Ko gero, visam gyvenimui“, – graudinosi ukrainietė.
Šiuo metu nelaimėlė išleista iš ligoninės ir operacijos laukia nuomojamame bute Vaišvydavoje.
Slaugyti ligonės iš Ukrainos atvažiavo sesuo. Padeda ir vyresnioji, šešiolikmetė, dukra. Neseniai aštuntąjį gimtadienį šventusi jaunėlė irgi stengiasi pagelbėti iš lovos nesikeliančiai mamai.
O.Pavlenko vyras dirba vienoje Lietuvos krovinių gabenimo kompanijų.
Sužinojęs apie žmoną ištikusią nelaimę iš karto grįžo į Lietuvą.
Surado advokatą ir vėl išvažiavo į reisą, nes reikia šeimai uždirbti pragyvenimui.,
Vairuotojas nepasirodė
Paklausta, gal ligoninėje arba namie ją aplankė partrenkęs kelių erelis, Oksana, vos tramdydama ašaras, atviravo, kad to vyro iki šiol nėra nemačiusi.
„O ir tyrėjas iš policijos mane apklausė tik birželio 23 dieną.
Aiškino, kad tas vairuotojas tiesiog užsižiūrėjo į mobilųjį telefoną, todėl už tai jam bus skirta bauda. Galbūt dar bus priverstas atlyginti mano gydymo išlaidas“, – pasakojo ligonė.
Jei ir paskutinė numatyta operacija pavyktų sėkmingai, O.Pavlenko lauktų itin ilga ir sudėtinga reabilitacija.
Todėl moteriai labai neramu, kur ji galėtų jos tikėtis ir svarbiausia – kas tai apmokėtų. Juk į Ukrainą moteris sugrįžti ir dėl karo, ir dėl savo sveikatos būklės dar ilgai negalės.
Keliavo keturias paras
Į Lietuvą su dukromis Oksana atvyko kovo 8-ąją.
Namus netoli Odesos esančiame Dniestro Bilhorode ji paliko prasidėjus pirmiesiems rusų okupantų bombardavimams.
„Nutariau nelaukti, kol prasidės dar smarkesni bombardavimai. Labiausiai panikavo dukros, todėl nenorėjau, kad jos patirtų baisų stresą, o ir pati juk pirmą kartą gyvenime pamačiau karą visai čia pat.
Iki Lietuvos traukiniais ir autobusais važiavome keturias paras. Traukiniai buvo nežmoniškai perpildyti.
Vienoje kupė vietoj keturių važiavo dvylika žmonių. Viena moteris buvo nėščia.
Į Kauną iš Lenkijos mus atvežė lietuviai. Čia mus pasitiko vyro direktorius. Jis surado kauniečių šeimą, sutikusią mus priglausti.
Atvažiavome visiškai palūžusios, išdraskytomis širdimis, prislėgtos nežinios.
Bet į savo namus priėmę kauniečiai savo nuoširdumu ir šiluma mus tiesiog atgaivino. Jų namuose gyvenome dvi savaites. Per tą laiką dukroms suradau mokyklą.
Intensyviai ieškojau darbo sau. Nors man daug kas vis siūlė dirbti prekybos centruose, aš labai norėjau dirbti savo pamėgtą vaikų darželio auklėtojos darbą.
Beldžiausi į visas duris ir pagaliau radau. Pavyko susirasti ir nedidelį namuką Vaišvydavoje. Apskritai Lietuvoje mums labai sekėsi, kol ištiko ta nelaimė“, – pasakojo Oksana.
Kauno Kolpingo vaikų darželyje ukrainietė susipažino su jo įkūrėja ir vadove Lina Kalibataite. Moterys iš karto rado bendrą kalbą. Lina sutiko priimti Oksaną į darbą auklėtoja, jei jai pavyktų susirasti bent penkis ukrainiečių vaikus.
„Mes su Lina pasikalbėjome trečią valandą dienos, o vakarop aš jau buvau suradusi šešis darželinukus iš Ukrainos. O iki mane ištikusios nelaimės grupėje buvo jau dvylika vaikų.
Atsirado ir dar viena ukrainietė auklėtoja.
Viskas klojosi kuo puikiausiai – mano mergaitės lankė gerą mokyklą, aš turėjau nuostabų darbą, dirbau tarp labai gerų žmonių, Vaišvydavoje irgi priglaudė nepaprastai nuoširdūs žmonės.
Vienintelė mintis man kasdien kėlė nerimą: karas baigsis, o aš nebūsiu pamačiusi Lietuvos“, – pirmą kartą Oksana šyptelėjo.
Per pustrečio mėnesio iki nelemtos avarijos suspėjo su dukromis aplankyti Rumšiškes, Trakus, Birštoną, pėsčiomis apėjo visus Kauno parkus, aplankė žinomiausius muziejus, teatrus.
Oksaną nepaprastai sužavėjo Kaune vykusios mugės ir miesto šventės.
Ne vienas kaunietis – čia gimęs ir augęs – stebėdavosi, kiek daug ukrainietė jau žino apie Kauną ir siekia patirti dar daugiau.
„Labai myliu savo Ukrainą, bet ir Lietuvą jau spėjau pamilti.
Mane jos grožis, gamta, tvarka, žmonių nuoširdumas mus, ukrainiečius, sužavėjo visam likusiam gyvenimui.
Esu smalsi nuo pat mažens, todėl jūsų šalyje man įdomu viskas – net kaip rūpinamasi šunimis gatvėse ar kaip išvežamos šiukšlės iš konteinerių.
Pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir man sekėsi. Kai mus priėmusi šeima kartą tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, beveik pusę jų pašnekesio supratau“, – tikino Oksana.
Beje, noras kuo daugiau patirti jai galėjo padėti išvengti baisios avarijos. Mat tą nelemtą dieną planavo su bendradarbe eiti į Kauno botanikos sodą.
„Taip gražiai žydėjo daugybės veislių mano mylimos tulpės.
Bet draugė turėjo skubėti į tėvų susirinkimą vaikų mokykloje. Todėl ir aš nusprendžiau atidėti tą ekskursiją kitai dienai. Akivaizdu – nereikėjo to daryti“, – atsiduso moteris.
Moters išvaizda pribloškė
L.Kalibataitė apie Oksaną ištikusią nelaimę sužinojo kitą dieną.
„Man paskambino kaunietė, pas kurią pirmosiomis savaitėmis buvo apsistojusi Oksana. Iš karto jos aplankyti ligoninėje nebuvo įmanoma.
Ji negalėjo kalbėti. Nuvažiavau po kelių dienų.
Oksanos tiesiog buvo neįmanoma atpažinti: veidas – ištisa mėlynė, akių nuo sutinimo beveik nesimatė. Kojos sugipsuotos, rankos nevaldė, nes irgi buvo sugipsuota.
Tik po geros savaitės buvo leista mamą aplankyti vyresnei dukrai, o po dviejų savaičių – jaunėlei. Baimintasi, kad mergaičių neištiktų šokas.
Dar labiau mane – gerąja prasme – nustebino Oksanos optimizmas ir pastangos kabintis į gyvenimą.
Net būdama tokios baisios būklės ji vos atsigavusi toliau mokėsi lietuvių kalbos nuotoliniu būdu, studijavo įvairias pedagogines programas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo L.Kalibataitė.
– Oksana labai nerimauja, kaip toliau vyks jos gydymas ir reabilitacija, kas už visa tai apmokės. Gal jums šios problemos kiek aiškesnės?
– Iš tikrųjų mane pribloškė ne tik Oksanos išvaizda, bet ir tai, kokius biurokratinius sunkumus jai jau teko ir dar teks įveikti. Su tokiomis problemomis anksčiau nebuvau susidūrusi.
Suprantama, kad tokius sužalojimus patyręs žmogus negali eiti į darbą.
Pasirodo, tokiais atvejais ligoninėje atsidūręs žmogus į „Sodros“ sistemą nepatenka. Kaip Oksanos darbdavė bandžiau aiškintis, ką daryti, nes jei „Sodra“ nežino, kad ji ligoninėje po avarijos, vadinasi, negaus ir jokių išmokų.
Sužinojau, kad apie žmogaus nedarbingumą „Sodrai“ šeimos gydytojas praneša, o ligoninė išsiunčia informaciją tik po to, kai žmogus iš jos išrašomas. Todėl nedarbingumo išmokas gauna tik po kelių mėnesių.
Kai pradėjau ieškoti būdų padėti Oksanai, kad ji turėtų iš ko pragyventi, ligoninėje man buvo atsakyta, kad maisto ji gauna.
Po ilgų diskusijų buvo pasiektas kompromisas – mėnesio pabaigoje ukrainietė buvo išrašyta iš ligoninės ir vėl priimta.
Taip „Sodrą“ pasiekė žinios apie jos nedarbingumą.
– Ar kalbėdama su jumis Oksana nesigailėjo, kad nuo karo nutarė bėgti į Lietuvą, kur ją ištiko nelaimė?
– Kasdien prisimenu Oksanos pasakojimą, kaip ji su savo mergaitėmis bėgo nuo karo, kaip iš namų buvo pasiėmusi devynis kilogramus maisto ir traukinyje maitino ne tik savo dukras, bet ir kitus vaikus.
Ji taip svajojo, kad jos vyresnėlė ramiai, ne bomboms krintant, baigtų Lietuvoje mokyklą. Ir puikiai baigė.
O kiek dar Oksana turėjo planų Lietuvoje – labai norėjo apvažiuoti ir pamatyti viską, kas tik įmanoma. Apskritai, mano galva, ukrainiečiai yra unikalūs.
– O kaip Oksanai sekėsi jūsų darželyje?
– Ukrainiečių vaikų grupėje ji buvo pagrindinė auklėtoja. Prižiūrėjo ugdymo programą. Bendravo su tėvais.
Labai stengėsi kuo greičiau išmokti lietuviškai.
Kai ateidavo mokytoja mokyti vaikų lietuvių kalbos, Oksana irgi kartu mokydavosi.
Džiaugiausi, kad man pavyko susirasti tokias dvi puikias ukrainietes pedagoges. Oksanos dalykiškumas ir gebėjimas nepaprastai greitai suprasti reikalo esmę tiesiog žavėjo.
– Iš Oksanos pasakojimo susidarė įspūdis, kad tyrimas dėl ją ištikusios avarijos įstrigęs?
– Absoliučiai. Kaip jos darbdavė neapsikentusi parašiau raštą policijai.
Gavau ilgą ir itin biurokratinį atsakymą, bet reikalai šiek tiek pajudėjo. Pagaliau Oksaną jau namie aplankė tyrėjas.
– Ar žinoma, kas tas pilietis, partrenkęs ukrainietę?
– Supratau, kad policija žino, tačiau Oksanai nesako. Man atsiųstame atsakyme taip pat nenurodyta to žmogaus pavardė. Jis nesiteikė aplankyti Oksanos.
Aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, jog esą tas vairuotojas užsižiūrėjęs į mobilųjį telefoną ir Oksanos gatvėje nepastebėjęs. Tik nutrenktą stulpą pamatė.
Greičiausiai vairuotojas buvo neblaivus. Bet kai jį surado po dviejų dienų, žinoma, jokių girtumo požymių nebebuvo. Gal dėl girtumo ir pabėgo iš įvykio vietos?
Rekomendavau Oksanai patyrusį kaunietį advokatą. Jis sutiko imtis šios bylos.
Tikiuosi, kad reikalai pagaliau pajudės iš mirties taško.
