Mes tikėjomės kad taip ir bus. Laimingai nuvyksi ir grįši, nes Tave vežė Rasa, tavo žmona. Tavo Angelas Sargas visus tuos dvejus beprotiškai sunkius, beveik nepakeliamai sunkius metus.
*******
Kaip ir visada, taip ir šįkart Tu pasirinkai šią itin sunkią kelionę pats. Nes taip gyvenai visada. Jei bėgti – tai maratoną. Jei plaukti – tai jachta apie pasaulį Ambersail ir gelbėti už borto audringame vandenyne iškritusį draugą. Jei kopti, tai į Nepalo kalnus. Jei dar negana sukrėtimų– tai Nepale patirti beveik 8 balų žemės drebėjimą ir išgabenti iš tragedijos rajono lėktuvu visą draugų grupę.
Jei dirbti – tai 24 valandas per parą sunkiausiuose baruose – tiesti mobiliuosius tinklus Nepale ir Zimbabvėje. Tu niekados nebijojai būti pirmas, ir būdavai. Tu degei. Nes tik tokie žmonės keičia pasaulį. Ir Tu toks buvai. Tik nespėjai nuskristi į Mėnulį pasivaikščioti. O juk ketinai, tiesa, Dariau?
Na, o jeigu jau susirgti, tai viena sunkiausių ligų pasaulyje, ir, deja, dar neišgydoma. Liga, kuri atima viską – kojas, rankas, kūną, bet kokį įmanomą judesį, kalbą, ir pagaliau – kvėpavimą. Liko Tau tik akys, klausa ir Nuostabusis Tavo Protas.
Kuris nuo pirmųjų ligos mėnesių leido Tau suvokti, kad tavo kelionės šioje Žemėje baigiasi. Spėju, kad puikiai buvai apskaičiavęs ir žinojai tą didžiąją paslaptį – savo Išėjimo datą. Žinojai, bet, aišku, niekada niekam nepasakei.
Kai prieš dvejus metus Tave pamatėme šlubuojantį ir su lazdele – mes pasišaipėme. Kas Tau koją pamušė? Nes tada buvo šventė – tapai Nepalo Karalystės garbės konsulu. Tu tik šypsojaisi. Kai teko persėsti į neįgaliojo vežimėlį, mes sutrikome. Bet Tu šypsojaisi. Kai nebepajudinai rankų ir nebegalėjai kalbėti – mes išsigandome.
Bet tu šypsojaisi. Ir rašei mums nuostabius laiškus, valdydamas kompiuterį akimis. Tu šypsojaisi visada, mus sutikdamas, kai mums tik norėdavosi rėkti iš sielvarto, kad prarandame Tave. Pakštelėdavome Tau į skruostą, pasilenkę prie Tavęs vežimėlyje, ir nusisukę nubraukdavome ašarą. Tu šypsodavaisi mums. Nes Tu, trapus, nepajudantis žmogutis, buvai ir vėl stipresnis už mus, sveikuosius...
Prisimenu visus mūsų žygius. Rasa specialiu liftu iš automobilio iškeldavo Tavo vežimėlį, ir mes švęsdavome įvairias šventes, o Tu sėdėdavai vežimėlyje stalo gale ir dalyvaudavai.
Akimis, kurios Tau dar buvo likusios. Negalėdavai mums nieko pasakyti, bet Rasa mums išversdavo, ką Tu norėdavai pasakyti – jūs kalbėdavotės kažkokia mums nežinoma meilės kalba. Akimis.
Tu, o ne kas kitas, suburdavai mus vykti į įdomiausias keliones po Lietuvą. Į džiazo, klasikinės muzikos koncertus. Atsimeni, kaip mes karščiuodavomės žiūrėdami Euroviziją? Tu niekada susirgęs nesislėpei nuo pasaulio. Nes buvai jo pilnateisis narys. Buvai Mokytojas ieškantiems, Patarėjas klausiantiems, Guodėjas išgyvenantiems. Tu mokei mus būti laimingus...
Prisimenu mūsų vieną išvyką prie ežero. Mes gurkšnojome vyną, kepėme kepsnius, maudėmės. Rasa pristūmė Tavo vežimėlį prie vandens, nuavė batus, ir įmerkė Tavo kojas į šiltą vasaros vandenį. Žiūrėjau į Tave. Į tokį švytintį Tavo veidą... Šypsojaisi tam neteisingam neteisingam pasauliui! Džiaugdamasis juo... Ech, Dariau.
******
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Man atrodo, kad Tavo, Dariau, viltis nemirė niekada. Ir į paskutinę kelionę į Šveicariją Tu išvykai su viltimi, kad stebuklas dovanos Tau dar kelis mėnesius gyvenimo. Kad spėsi išlydėti vasarą.
Tu žinojai, kad greitai mirsi. Bet taip dar norėjosi ryte atsimerkus matyti savo Moters veidą. Nors dieną, nors dar dvi. Tik tiek, be jokių tuščių vilčių išgyventi.
Spėliojome, kodėl tu pasiryžai tai kelionei? Rasa, pati būdama medikė, Tave vežė tik todėl, kad Tu panorai. Vykdė Tavo norą. Paskutinį? Tikrai ne.
Tu, Dariau, niekada nesi rašęs apie paskutinę savo valandą, paskutinį mėnesį ar juolab apie paskutinę kelionę. Tokio žodžio Tavo galvoje nebuvo. Manau, kad Tu leidaisi į tą kelionę labiau todėl, kad vėl panorai įveikti Tau dabar sunkiausią etapą – nukeliauti iki tikslo. „Sakiau Dariui, paguldysiu tave į ligoninę Lenkijoje, tau vis blogiau, nebekeliaukime. Ne, atsakė jis, mes turime pasiekti tikslą, tą Šveicarijos kliniką“, – papasakojo Rasa. Ir jis pasiekė. Tegu ir tam, kad ten užgestų...
Šiandien, kai laukiame sugrįžtant Dariaus kūno, virsiančio pelenais tolimoje šalyje, kažkodėl pagalvojau – ar Darius mums neiškrėtė paskutinės, apgalvotos staigmenos? Mes negalėjome susitaikyti su tuo, kad Jis mirs. Jis nenorėjo mirti. Ir nemirė. Tiesiog iškeliavo į kelionę. Ne, ne paskutinę. Tiesiog Kelionę. Ir mums lengviau. Ačiū už tai Tau, Dariau...
