„Taip neturėjo įvykti, nes Arvydas buvo baigęs aukštalipio kursus, turėjo patirties, dirbdamas būdavo atsargus. Žmonės, pas kuriuos jis tą dieną dirbo, man sakė, kad įlūžo šiferis“, – „Lietuvos rytui“ prabilo S.Kvecytė.
Netoli Gargždų gyvenančią jauną moterį liepos 17-ąją, sekmadienį, netikėtai pasiekė skaudi žinia, kad šeimos maitintojo, keturių vaikų tėvo A.Pociaus gyvybė užgeso.
Per akimirką sudužo ir visi ateities planai, kuriuos jie kūrė kartu.
32 metų aukštalipis mirė po to, kai dirbdamas ant angaro stogo krito iš didelio aukščio ir patyrė daugybinius kūno sužalojimus.
Į įvykio vietą Telšių rajone, Ryškėnų kaime, 16 valandą 32 minutės atvykę greitosios pagalbos medikai surado ant žemės gulintį vyrą. Jie dar užčiuopė jo pulsą.
Nelaimės vietoje nebuvo kitų žmonių, kurie būtų galėję pasakyti, kaip viskas įvyko.
„Mes esame daug visko matę. Būna, kad avarijų vietose vairuotojai dėl tam tikrų priežasčių susikeičia vietomis su keleiviais. Gal ir šį kartą buvo priežastis, kodėl visi išsilakstė ir paliko tą žmogų vieną?“ – svarstė medikai.
Aukštalipis buvo nuvežtas į Telšių ligoninę. A.Pociaus mirtis ten buvo konstatuota 17 valandą 35 minutės.
Apie stipriai sužalotą jauną vyrą medikai pranešė policijai, kuri dėl šio įvykio atlieka ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Prašė nekaltinti ir neteisti
Žinia apie mirtiną aukštalipio krytį ir netekties prislėgtą didelę šeimą sklido greitai.
Šeimos giminaičiai, draugai prašė pagalbos be tėvo likusiems penkerių, aštuonerių, dešimties ir dvylikos metų vaikams.
„Žuvusiojo šeimos padėtį apsunkina tai, kad jis neturėjo gyvybės draudimo, nebuvo oficialiai įteisinti šeimos santykiai. Bet prašau – neteiskite, nesistebėkite, nekaltinkite nieko, tik, jei galite, – padėkite.
O mums, gyviesiems, verta susimąstyti, gal mes taip pat esame dar ko nors nepadarę dėl savo ir savo šeimos saugumo.
Juk tarp mūsų yra ir tokių, kurie mano, kad jiems nieko blogo nenutiks“, – svarstė A.Pociaus giminaitė, kuri viešai paprašė jo šeimai psichologinės, teisinės, finansinės pagalbos.
Motiną, kuri liko viena su keturiais vaikais, prislėgė ne tik netekties skausmas, bet ir nemažai rūpesčių, nežinia dėl ateities.
Tuo metu Telšių rajone įvykusios nelaimės sukrėsti žmonės, kurie suskubo paremti be tėvo likusių keturių vaikų, viešai svarstė: kodėl aukštalipis išskubėjo dirbti sekmadienį, ar jis naudojo specialią apsaugos įrangą, kas jį pasamdė, kokius darbus turėjo atlikti?
Pažadėjo užtrukti neilgai
– Ką sekmadienį vyko dirbti jūsų gyvenimo draugas A.Pocius? – paklausiau S.Kvecytės.
– Jis neturėjo važiuoti dirbti sekmadienį. Tą dieną mes buvome suplanavę su šeima važiuoti į renginį Šventojoje.
Nežinau, ar jam paskambino, ar jis kažkam paskambino. Išvykdamas Arvydas pažadėjo, kad neilgai bus Telšių rajone, kad užtruks tik apie tris valandas, o daugiau dirbs nuo pirmadienio.
Išvykdamas jis mane kaip visada apkabino. Po to netikėtai dar kartą pakvietė: „Ateik, noriu dar kartą tave stipriai apkabinti.“
Svarstau, gal jis ką nors nujautė, o gal tik nenorėjo ten važiuoti?
Eidamas pro duris jis dar kartą pažadėjo: „Greitai grįšiu.“ Bet išvažiavęs taip ir negrįžo namo. Aš sulaukiau skambučio, kad Arvydas komos būsenos yra ligoninėje.
Skubėjau ten, tačiau nespėjau – man buvo pranešta, kad jo gyvybė užgeso.
Į įvykio vietą nevažiavau. Žinau tik tiek, kad lūžus šiferiui Arvydas nukrito iš aštuonių metrų aukščio į angaro vidų, ant betono.
– Ar A.Pocius dirbo su šalmu, ar turėjo pasiėmęs specialią aukštalipių įrangą, saugos virves?
– Kiti žmonės pasakojo, kad jis galbūt buvo be šalmo ir be virvių, nors paprastai jas naudodavo. Jis visada aukštalipio įrangą vežiodavosi automobilio bagažinėje.
Anksčiau Arvydas tikrai saugodavosi, virves užsisegdavo. Gal šį kartą pamanė, kad tik greitai pamatuos tai, ką reikėjo, ir sugrįš atgal namo?
– Ar kalbėjotės su žmogumi, kuriam priklauso tas angaras?
– Angaras priklauso jaunam ūkininkui. Bet aš to žmogaus nekaltinu. Manau, kad jam ir jo šeimai dabar taip pat nėra lengva.
Tas žmogus buvo atvažiavęs į Arvydo laidotuves. Pamačiusi, kad ir jam sunku, aš priėjau, apkabinau jį ir pasakiau, kad dėl šios nelaimės savęs nekaltintų.
Vėliau telefonu kalbėjausi su jo žmona, ji sakė, kad augina kūdikį. Man gaila ir jų. Arvydo jau neprikelsiu, o tai šeimai reikia toliau gyventi. Neketinu su jais bylinėtis, nes nenoriu, kad mus ištikusi tragedija virstų dar ir tos šeimos nelaime.
Kūrėsi naujoje vietoje
– Ar jūsų gyvenimo draugas turėjo verslo liudijimą, ar mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas?
– Aš į jo reikalus nesikišdavau, rūpinausi mūsų keturiais vaikais. Arvydas man buvo nekart minėjęs, kad turi patentą.
Anksčiau jis buvo apsidraudęs sveikatą, bet pasikeitė aplinkybės, mes bandėme įsikurti naujoje vietoje, kurį laiką nebuvo iš ko mokėti įmokų.
Vėliau padėtis pagerėjo ir jis vėl mokėjo. Mano žiniomis, skolų jis neturėjo.
Bet to patikrinti aš kol kas negaliu, nes, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, jo telefoną yra paėmusi policija.
– Ar kilo keblumų dėl to, kad nebuvote susituokę?
– Dar aiškinuosi, kokios išmokos priklauso šeimai.
Buvau nuvykusi į seniūniją, ten man nurodė vykti aiškintis į „Sodrą“. Čia pasakė, kad vaikai gaus našlaičių išmokas, turiu atidaryti jiems sąskaitas banke.
Dabar jau gailiuosi, kad mes su Arvydu nesusituokėme.
Bet man gaila ne dėl to, kad neturiu santuoką liudijančio dokumento ar negausiu kokių nors išmokų. Per laidotuves buvo liūdna matyti, kad ant jo rankos nėra vestuvinio žiedo.
Pažinojau jį nuo paauglystės, kartu buvome keturiolika metų. Aš gyvenau prie Klaipėdos, jis – Šilalėje. Arvydas – mano pirmoji meilė.
Iš tos meilės gimė keturi vaikai. Jis labai juos mylėjo, jie buvo viskuo aprūpinti.
Arvydas labai norėjo mane vesti, o aš vis rodydavau savo principus, buvau užsispyrusi, – ašarą braukė pašnekovė.
– Pakalbėdavote apie ateitį?
– Ateitį planavome kurti netoli Gargždų. Susiradome vietą, kuri būtų miela mūsų širdims. Susirentėme laikiną mažą namą, kuriame ketinome pagyventi tol, kol pasistatysime didesnį.
Turime ožką, vištų, žąsų, ančių. Turime ir daržą, du šiltnamius.
Šiemet pasisodinome daug bulvių. Arvydas turėjo ūkininko pažymėjimą, pasvajodavome apie dar didesnį ūkį.
Buvo jau atvežtos medžiagos naujiems pamatams. Nusipirkome žvyro, tvarkėme kelią prie būsimo namo. Arvydas uždirbdavo pinigus, todėl dabar, kai jis žuvo, darbai sustojo.
Bet aš pasiryžusi įgyvendinti mūsų šeimos svajonę. Tikiuosi, kad pavyks pastatyti namą. Arvydo tėvas galbūt pamatus padės, pusseserės vyras žadėjo pamūryti. Tikiuosi, ir mano brolis padės.
Vyriškų rankų neturėtų pritrūkti, kad tik pinigų būtų. Bet aš stengsiuosi, susirasiu darbą, uždirbsiu, ir mes pabaigsime statyti namą.
Galbūt teks mažiau saldainių vaikams pirkti, bet tikrai nepražūsiu. Esu baigusi siuvimo mokyklą, patinka siūti vaikiškus drabužėlius.
Tik dabar, kai slegia liūdnos mintys apie netektį, sunku susitelkti į siuvimą. Būna, atsisėdu prie siuvimo mašinos ir ima byrėti ašaros.
Vaikai taip pat sunkiai išgyvena tėvo netektį, vyriausiasis vis verkia.
Tiesą sakant, aš dar nevisiškai suvokiu, kas įvyko. Kartais atrodo, kad Arvydas tik užtruko darbe.
Jis labai daug dirbdavo, stengėsi dėl mūsų šeimos, buvo mūsų maitintojas. Jis norėjo, kad žiemą mūsų naujas namas jau būtų su stogu. Jeigu Arvydas nebūtų taip skubėjęs, galbūt tokia nelaimė nebūtų nutikusi?
Tiems, kurie dirba pavojingą darbą, patarčiau gerai viską apgalvoti ir tik tada žengti žingsnį.
Mus ištikusi tragedija taip pat parodė, kaip svarbu džiaugtis kiekviena diena, buvimu su artimaisiais, nes nelaimė gali užgriūti netikėtai ir mylimo žmogaus staiga nebelikti.
Važiavo tik pamatuoti?
Ryškėnų seniūnaitė Jūratė Jankauskienė paaiškino, kad dar sovietiniais laikais statytuose angaruose praeityje veikė dirbtuvės, buvo gaminami kubilai, džiovinami grūdai. Pastatai buvo privatizuoti.
„Įvykis apaugo mįslėmis. Daug kas klausinėja, bet aš nedaug žinau, nes buvo sekmadienis, o atvykęs žmogus – nevietinis. Nemanau, kad tai buvo smurtinis atvejis“, – svarstė seniūnaitė.
Ryškėnų seniūnas Saulius Širvys teigė taip pat mažai žinantis apie aukštalipio žūtį: „Vaikinas, kuris turi tą angarą, yra vietinis, ūkininkauja.
Jis perdavė, kad nenori kalbėti su žurnalistais tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas.
Kiek supratau, tas žmogus į Ryškėnus sekmadienį buvo atvažiavęs tik pamatuoti, sudaryti sąmatos, o remonto darbus turėjo pradėti po to.“
Liepos 29 dieną apžiūrėti įvykio vietos buvo nuvykęs ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovas Stanislovas Tamutis.
„Apžiūrėjęs angarą mačiau, kad šiferis įlūžęs, stoge žioji skylė. Tai jau senas angaras. O ūkininko namuose neradau – paskambinau jam, bet pasakė, kad išvažiavęs“, – tepaaiškino inspektorius.
Skaudžios klaidos vis kartojasi
„Žmonės nepasimoko iš skaudžių klaidų, kurias padarė kiti. Kasmet žūsta darbuotojų, nukritusių iš didelio aukščio. Todėl tai aktuali problema, ypač statybose“, – pripažino Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Šiaulių skyriaus vadovas Zenonas Griguola.
VDI duomenimis, 2021 m. mūsų šalyje nukritę iš aukščio žuvo 9, o sunkiai susižalojo 41 darbuotojas. 2020 m. nukritę iš aukščio žuvo 10 dirbusiųjų, o 39 sunkiai susižalojo.
„Šiuo atveju žmogus, kuris nukrito nuo angaro ir žuvo, galimai pats rizikavo pasirinkęs netinkamą būdą patekti į aukštį. Galbūt jis galėjo stogą apžiūrėti nuo pastolių ar kopėčių? Tikėtina, kad ir angaro savininkas sakys, jog neliepė lipti ant šiferio“, – svarstė Z.Griguola.
Žmonės, vykdantys veiklą su verslo liudijimu arba individualią veiklą pagal pažymą, turėtų sudaryti darbų rangos sutartį – rašytinę arba žodinę. Paslaugos teikėjas, kuris dirba su nuosava įranga, turėtų pats įvertinti riziką.
Sudarant rangos darbų sutartį, kuri gali būti surašyta laisva forma, patartina detaliai aptarti būsimus darbus, kieno įrangą naudojant jie bus atlikti. Tada įvykus skaudžiai nelaimei būtų aišku, kas buvo sutarta ir kas rizikavo.
„Kai sutarties nebūna, įvykus nelaimei kyla daug klausimų, į kuriuos atsakyti būna sudėtinga“, – pripažino Z.Griguola.
