Filosofo ir pedagogo, tautos ideologo, paskutinio nepriklausomos Lietuvos VDU rektoriaus, kaip jį „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1963 m.) pristato kitas žymus Lietuvos filosofas J.Girnius, kūrinyje originaliu pavadinimu „Ties dviejų pasaulių riba. Sintetinė esė apie lietuvių tautinės civilizacijos problemą“ (išleista 1919 m. prancūzų k. Ženevoje) keliama Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja ir kaip ji galėtų (turėtų) būti realizuojama Lietuvos ateities kultūros projekte.
Anot S.Šalkauskio, „norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.
Ir priešingai, iš pradžių dėl vienų Rytų, o paskui dėl Vakarų viešpatavimo jos gyvenime radosi vis didesnis griaunamųjų veiksnių skaičius, tad galų gale tai pražudė valstybę.
Lietuvių atgimimas pirmiausia ir buvo atoveiksmis į perdėtą arba Rytų, arba Vakarų įtakos vyravimą.
Mes ką tik įsitikinome, kad lietuvių tauta gali gyventi pilnutinį gyvenimą tik tada, jeigu jai pavyks sulydyti rusų ir lenkų kultūros pradus į vieną tautinę lietuvių sintezę ir nustatyti išorinę pusiausvyrą, bent vietinę ar dalinę, tarp germanų ir slavų pasaulių.“
Filosofas sintezės idėją ir gliaudo visu Lietuvos istorijos laikotarpiu, pradedant seniausiais laikais, subtiliai analizuodamas pagonišką tikybą, Rytų kultūros atšvaitus lietuvių kalboje, lietuvių charakterio ir temperamento savitumus liaudies senovinėse klasikinėse dainose.
Tai, beje, jau po daug metų bus pratęsta unikaliame D.Saukos kūrinyje „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970 m.).
Ką S.Šalkauskio vartojami terminai reiškia tiek esė rašymo metų, tiek dabartiniame filosofijos kontekste, paaiškina profesorių daktarų A.Jokubaičio ir A.Sverdiolo įvadiniai straipsniai.
Savo knygoje „Kultūros filosofija Lietuvoje“ (1983 m.) A.Sverdiolas jau dūstančiais, bet vis dar kvėpuojančiais sovietinės okupacijos metais vienas pirmųjų supažindino Lietuvos žmones su S.Šalkauskio idėjomis ir asmeniu.
„Tiesioginis kultūros filosofijos ideologinis uždavinys buvo pozityvaus kultūros projekto sukūrimas, – rašoma A.Sverdiolo knygoje. – Šiam kultūros projektui buvo būdingi du pagrindiniai bruožai, plaukę iš pasaulėžiūrinės jų autorių orientacijos.
Tai turėjo būti „lietuviška“ ir „katalikiška“ kultūra.“
Bostono enciklopedijoje J.Girnius taip apibendrina: „Ties dviejų pasaulių riba“ yra Lietuvos istoriosofija, atskleidžianti Lietuvai pašaukimu įvykdyti Rytų ir Vakarų sintezę... Pagrindinis visais lietuviškaisiais klausimais veikalas yra „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933 m.), kuriame S.Šalkauskis rodo lietuvių tautai kelią į nacijos rangą, t.y. į iškilimą visuotinai reikšminga tauta žmonijoje.“
Vis dėlto S.Šalkauskio idėjos gerokai primirštos. „Dviejų pasaulių sandūroje“ leidėjo pratarmės autorius V.Sinica apgailestauja: „S.Šalkauskis beveik nedėstomas universitetuose, apie jį beveik nerašomi mokslo darbai, nesiformuoja jo minties sekėjų srovė valstybės ir akademiniame gyvenime, pagaliau XXI amžiuje faktiškai nėra jo darbų leidimų.“
O esą turėtų būti kitaip: „Jo kultūros filosofija kalba apie mūsų dienų problemas, lyg būtų parašyta vakar. Kaip kurti kultūrą, kuri būtų reikšminga žmonijai? Kokia mūsų vieta Europoje? Koks mūsų santykis su Rytais? Kam (šiandien būtų galima pridurti „ar“) tautai reikalingas valstybingumas?
Ar lietuviškasis charakteris turi sąlygas skleistis Lietuvoje?“
Jam antrina A.Sverdiolas: „S.Šalkauskiui pavyko užčiuopti ir suformuluoti problematiką, su kuria susiduriame ir kurią svarstome taip pat ir šiandien, net jeigu nieko nežinome apie jo pastangas.
Tai reiškia, kad S.Šalkauskio mintys lieka esmiškai aktualios, kad jis, galima sakyti, tylomis dalyvauja dabartiniuose apmąstymuose apie dabartinės kultūros dabartį ir ateitį.
Jis ir šiandien turi ar, atsargiau kalbant, turėtų ką pasakyti, jei į jo tekstus būtų kreipiamasi. Deja, amnezijos ir prezentizmo apimti šito paprastai nedarome.“
A.Jokubaitis įvadiniame straipsnyje „Šalkauskis laukia sugrįžimo į Lietuvą“ užsimena apie priežastį, kodėl taip ilgai nesugrįžta, o gal ir niekada nebegrįš.
Anot A.Jokubaičio, „palyginus Šalkauskio kultūros filosofiją ir dabartines Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas galima teigti, kad valstybei nebereikia kultūros ir religijos paramos.
Politinis teisingumas dabar suvokiamas kaip kur kas svarbesnis veiksnys už tautinę kultūrą. Tauta paverčiama privataus apsisprendimo reikalu ir net prilyginama skonio reikalui.“
Beje, įvadiniai straipsniai lygiu nenusileidžia paties S.Šalkauskio minčių dėstymui. Paieškoma ir skeptiško požiūrio į jo projektus.
A.Sverdiolas cituoja A.J.Greimo pašaipų požiūrį į „sintezės“ idėją: „Netikiu, kad ją galima sukurti... bandant Lietuvoje įvesti vokiškos tvarkos ir rusiškos netvarkos sintezę.“
Prieš kupetą metų apie Vakarų ir Rytų sintezės mintį papasakojau savo mamai, politinei kalinei pokario laikais.
O Kristau Karaliau, sudejavo mama, kažkokia nesąmonė, rusai tave taip susintetins, kad vietos neberasi.
Savaime suprantama, ta kultūrų sintezė mums, apsisprendusiems eiti į Vakarus, visiškai neaktuali. Nebent kaip pritaikyti įvairias Indijos sistemas sveikatai gerinti. Ir vis dėlto klausimas, kas mes esame Europoje, lieka.
