Liepos 28 d. sukako lygiai šimtas metų, kai Lietuvą de jure pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos ir tarp dviejų valstybių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai, kurie šiomis dienomis tampa vienu svarbiausių Lietuvos saugumo garantų. Ta proga Kaune viešėjęs JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas aplankė dviejų valstybių diplomatiniams santykiams svarbias istorines vietas, susitiko su įvairių Kauno bendruomenių atstovais.
Ketvirtadienio vakarą Rotušės aikštėje šimtmečio paminėjimo proga surengtame koncerte kauniečiai ir miesto svečiai galėjo pasiklausyti iš JAV į Kauną atvykusių a cappella grupių „Freedom’s Boombox” ir „Pipeline Vocal Project“ koncerto. Nemokamas koncertas papildė „Kaunas 2022“ vasaros scenos programą.
JAV išlieka demokratijos sargu
JAV ambasados Lietuvoje delegacija diplomatinių santykių šimtmečio proga Kaune apsilankė S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome, padėjo gėlių prie Samuelio Harriso paminklo senosiose Aleksoto kapinėse, apsilankė jo vardo gatvėje. Toliau maršrutas suko į Amerikos lietuvių gatvę bei V. Putvinskio gatvę, kur tarpukariu veikė JAV pasiuntinybė Lietuvoje.
Kaune pastaruoju metu dažnai viešintis JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas sako, kad jį vis dar stebiną, kiek daug vietų Kaune yra susiję su Amerika. Šiandien jis taip pat lankėsi Vytauto Didžiojo karo muziejuje, „Krepšinio namuose“ ir Maironio muziejuje, kur lankytojams atverta diplomatijos santykių šimtmečiui skirta fotografijos paroda.
Susitikimo su LKF prezidentu Vydu Gedvilu „Krepšinio namuose“ metu R. S. Gilchristas pasidžiaugė, kad JAV ir Lietuvos diplomatijos santykių šimtmetis sutampa su Lietuvos krepšinio šimtmečiu. Ta proga V. Gedvilas ambasadoriui įteikė proginį auksinį šimtmečio kamuolį.
Prieš šimtą metų tarp dviejų šalių užmegzti diplomatiniai santykiai buvo svarbūs ne tik Lietuvos politiniams pripažinimui, ekonominiams santykiams, bet ir krepšiniui. Vienas tokių Amerikos lietuvių paramos Lietuvai ženklų – JAV lietuvių krepšinio specialistų Joseph Žuko ir Konnie Savicko bei kitų specialistų atvykimas treniruoti Lietuvos vyrų rinktinės ir galop – JAV rinktinės krepšininko Prano Lubino prisidėjimas prie 1939 m. Lietuvos triumfo Europos čempionate, kur Pranas Lubinas buvo žaidžiantysis treneris.
Lėktuvu Atlanto vandenyną perskridę lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas taip pat buvo JAV lietuviai emigrantai.
Akys krypo į JAV
„Per daugiau nei šimtą metų nepriklausomos Lietuvos valstybė nuėjo sudėtingą kelią, į kurį įdėta daugybės lietuvių, taip pat ir išeivijoje, diplomatinių pastangų. Vienas svarbiausių pasiekimų - jau šimtmetį trunkanti diplomatinių santykių sėkmė su galingiausia demokratinio pasaulio valstybe JAV“, – įsitikinęs VDU profesorius Juozas Skirius.
Paklaustas, kodėl Lietuvai buvo toks svarbus būtent JAV pripažinimas, istorikas sakė, kad po Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo ekonomiškai galingiausia valstybė pasaulyje – jos gamyba sudarė net 48 proc. viso pasaulio produkcijos.
„Amerikiečiai savo rankose turėjo finansinę Europos kontrolę: jų skolininkėmis tapo net 20 šalių, tarp jų ir pagrindinės JAV sąjungininkės. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas 1918 m. parengė „14 punktų“ programą, skirtą taikai ir pokario pasaulio sutvarkymui. Ši programa suteikė apsisprendimo viltį visoms priklausomoms ir išsivadavusioms tautoms – kitaip tariant, galimybę siekti nepriklausomybės“, – komentavo J. Skirius.
Pasak VDU profesoriaus, ne mažiau reikšminga buvo ir tai, kad JAV buvo įsikūrusi stambi, organizuota ir pakankamai turtinga lietuvių bendruomenė, kurią sudarė apie 500–700 tūkstančių žmonių, tad tuometinės Lietuvos vadovai tikėjosi ne tik JAV politinės paramos, bet ir tautiečių paramos kuriamos valstybės veiklai skatinti.
Ilgai lauktas pripažinimas
JAV diplomatija 1922 m. liepos 28 dieną „pilnai pripažino“ (t.y. de facto ir de jure kartu) Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes. 1922 m. Lietuvą galutinai pripažinus, Kaune paskirtas nepaprastasis pasiuntinys Frederick W.B. Coleman, kuris pradžioje rezidavo „Metropolio“ viešbutyje (tuo metu „Lietuvos“ viešbutis).
Antrasis Lietuvos neoficialus atstovas JAV Valdemaras Čarneckis po pripažinimo jau tapo įteisintu Lietuvos atstovu ir laikinuoju reikalų patikėtiniu bei gavo įgaliojimus steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, o 1923 m. laikinąjį reikalų patikėtinį Jungtinėse Amerikos Valstijose pakeitė nuolatinis pasiuntinys Kazys Bizauskas.
Jeigu JAV spaudoje šis pripažinimo aktas buvo teigiamai sutiktas ir įvertintas, tai Lietuvoje – gana santūriai, nesigilinant į pripažinimo esmę. Lietuviška spauda rašė, kad „Amerika pripažino Lietuvą“. Šiuo atveju buvo svarbus pats faktas – pripažinimas.
„Akivaizdu, jei 1918 m. pradėtai kurti Lietuvos Respublika didžiųjų Europos valstybių ir JAV pripažinimo teko palaukti beveik ketverius metus – iki 1922-ųjų, tai 2022-ųjų metų pasaulyje Lietuvos vardas lygiaverčiai skamba aukščiausiuose pasaulio diplomatijos sluoksniuose ir tai yra ilgas ir sudėtingas kelias, kuriuo šiandien reikia ne tik didžiuotis, bet ir švęsti“, – sako prof. J. Skirius.
Procesas užtruko dėl Rusijos
Iš tiesų santykių su JAV procesas valstybės susikūrimo pradžioje nebuvo toks paprastas ir sklandus, kaip atrodo šiandien. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas: pavyzdžiui, JAV vienu metu Baltijos šalių pripažinimą siejo su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį. Tačiau ilgainiui tokio pripažinimo ribotumas atnešė naudą pačiai Lietuvai.
„Valstybės kūrimas yra sunkus procesas, kuriam įvykdyti reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia, reikia, kad būtų pakankamai išsilavinusių piliečių, kurie geba organizuoti ir valdyti. Taip pat – būtina formuoti tautinį susipratimą ir nacionalinę kultūrą, sukurti turtines vertybes, kurios taptų valstybės ekonominiu stuburu, megzti prekybinius ryšius su užsienio šalimis, aprūpinant vidaus rinką būtinais produktais, kaupti valiutos atsargas“, – ir šiomis dienomis svarbius valstybės kūrime kriterijus vardija VDU prof. J. Skirius.
Pasak jo, pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti mūsų šalį tik de facto (faktiškai), tačiau ne de jure (oficialiai, teisiškai). Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.
Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą de facto, po jos sekė Norvegija ir Danija 1919-ųjų pradžioje. Tų pačių metų rugsėjį mūsų vyriausybę de facto pripažino D. Britanija, o 1920 m. gegužę – Prancūzija. Tačiau tarptautinis pripažinimas gerokai paspartėjo tik po to, kai 1920-ųjų liepos 12 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pirmoji de jure Lietuvą 1921 m. vasarį pripažino Latvija, o iki tų metų pabaigos iš viso Lietuvą de jure pripažino 11 valstybių. Didžiųjų Europos valstybių ir JAV pripažinimo teko palaukti iki 1922-ųjų, po ketverius metus vykdytų lietuvių diplomatinių pastangų.
