Statistika rodo, kad šią kadenciją įstatymų leidybos konvejeris nelėtina apsukų, nors valdantieji ir žadėjo atidžiau rengti projektus, išklausyti opoziciją ir neignoruoti jos siūlymų.
Dabartiniai parlamentarai vidutiniškai per posėdį priima 7,1 teisės akto ir šiuo požiūriu nusileidžia tik pačiam produktyviausiam 2016–2020 metų Seimui, kuris per vieną posėdį išleisdavo 7,3 teisinio dokumento.
Šis Seimas truputį nusileidžia ankstesniam ir pagal bendrą įstatymų leidybos mastą – per atitinkamą laikotarpį priėmė 89 teisės aktais mažiau. Tačiau vis viena jų jau daugybė – net beveik pusantro tūkstančio.
Įstatymų leidybos konvejerio nepristabdė ir tai, kad pastaruoju metu mažiau teisės aktų priimama skubos ar ypatingos skubos tvarka, o ją pasitelkti labai buvo pamėgę ankstesnės kadencijos parlamentarai.
Per keturias šio Seimo posėdžių sesijas iš priimtų 1,4 tūkst. teisės aktų tik 220 taikyta skubos ir ypatingos skubos tvarka, o tai sudaro apie 16 proc. visos teisėkūros. Per analogišką ankstesnės kadencijos parlamentarų darbo laiką taip priimta net 445 teisės aktai ir tai viršijo 30 proc. visos įstatymų leidybos.
Beje, ypatingą skubą dažniau pasitelkia Vyriausybė nei Seimas – šią kadenciją tokia tvarka priimtų įstatymų daugiau kaip 84 proc. inicijavo ministrų kabinetas.
Kaip paspartėjo įstatymų gamyba, gerai matyti palyginus tiek dabartinio, tiek praėjusios kadencijos Seimo teisėkūros statistiką su 1992–1996 metų parlamentarų produktyvumu, kuris buvęs mažiausias per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, – tada vidutiniškai būdavo priimami tik maždaug 2 teisės aktai per posėdį.
Bet anos kadencijos Seimo nariai dažniausiai posėdžiaudavo – per keturias sesijas jie rinkosi į 299 posėdžius.
Daugiausia priimtų teisės aktų tradiciškai pasiūlo ir parengia Vyriausybė, o I.Šimonytės vadeliojamas ministrų kabinetas itin aktyvus ir pagal šį rodiklį pranoksta ankstesnįjį, kuriam vadovavo S.Skvernelis.
Ši Vyriausybė pasiūlė daugiau kaip 67 proc. Seimo priimtų įstatymų, kai ankstesnioji – maždaug 63 proc.
Vis dėlto Seimo nariai teisės aktų registruoja daugiausia, tik pusė jų nesulaukia kolegų palaikymo, o šioje kadencijoje išbrokuojama netgi daugiau kaip pusė parlamentarų sumanymų.
Dabartinio Seimo nariai užregistravo 1114 teisės aktų projektų, bet vos 47,4 proc. jų sulaukė kolegų pritarimo, o ankstesnės kadencijos parlamentarai ir registravo net 1569 teisėkūros sumanymus, ir rezultatai geresni – 55,3 proc. šių teisinių siūlymų buvo priimta.
Vadinasi, galima teigti, kad šio Seimo nariai menkiau prisideda prie teisėkūros, palyginti su ankstesnių kadencijų parlamentarais.
Sumenko ir prezidento teisėkūros indėlis. Šis Seimas, palyginti su ankstesniuoju, priima beveik perpus mažiau šalies vadovo inicijuotų įstatymų.
Per ankstesnę Seimo kadenciją, kurios trejus metus iš ketverių prezidente dirbo D.Grybauskaitė, parlamentarai palaimindavo beveik 95 proc. jos teikiamų įstatymų, o G.Nausėdos siūlymai stringa daug dažniau – pritarimo sulaukia tik 56 proc. jo teisės aktų projektų.
Iš viso buvo priimta 13 G.Nausėdos teiktų įstatymų, o tai sudaro vos 1,3 proc. visos šio Seimo teisėkūros.
Per tokį pat praėjusios kadencijos laikotarpį, kai šalį valdė D.Grybauskaitė, jos indėlis į įstatymų leidybą buvo kur kas didesnis – siekė kone 4 proc., nes parlamentarai pritarė keturioms dešimtims prezidentės siūlytų teisės aktų.
Matyt, tai lėmė taikingesni tuometės šalies vadovės santykiai su praėjusios kadencijos Seimu.
Prezidentas G.Nausėda su valdžią perėmusiais konservatoriais ir jų vairuojama Vyriausybe konfliktuoja daug dažniau, neretai beveik atvirai paremia opoziciją, o valdančioji dauguma atsikerta šalies vadovui atmesdama jo siūlomus įstatymus.
Tuo metu daugeliui Vyriausybės teisėkūros iniciatyvų parlamentarai pritaria, nors bendras teikiamų įstatymų projektų rezultatyvumas šioje kadencijoje vienas mažiausių per šiuolaikinio Seimo istoriją – registruoti 1894 teisės aktų projektai, o pritarta tik 1172.
Tai sudaro mažiau nei 62 proc. teisėkūros siūlymų, o, pavyzdžiui, efektyviausiai įstatymų projektus į gyvenimą išleisdavęs 1996–2000 metų kadencijos Seimas priimdavo per 77 proc. pateiktų teisės aktų.
Negana to, krinta į akis, kad gausią šio Seimo teisėkūrą sudaro daugiausia visokie teisiniai palopymai, papildymai, o originalių ir naujos redakcijos įstatymų priimama labai mažai.
Vadinamiesiems originaliems įstatymams tenka mažiau kaip 3 proc. šio Seimo teisėkūros, o naujos redakcijos teisės aktų tik šiek tiek daugiau nei 3 proc.
Tiesa, ir praėjusios kadencijos parlamentarai panašiai retai kūrė originalius įstatymus, nors kiek daugiau priėmė naujai perredaguotų teisės aktų – jų dalis viršijo 5 proc. visos teisėkūros.
Žinoma, Seimo pateikta teisėkūros statistika neatspindi palaimintų įstatymų kokybės.
Juk žmonėms svarbu ne teisės aktų skaičius (didžiulis jų skaičius, ypač kai jie nuolat kaitaliojami, gali būti perdėto biurokratizmo požymis), o tai, kaip įstatymai padeda kurti geresnes gyvenimo sąlygas visuomenei, verslui ir kiekvienam piliečiui.
