Daug valandų trukusi sudėtinga operacija baigėsi, operacinėje tvyrojusi įtampa atslūgo.
Per avariją sužalotam dviratininkui buvo suteikta pagalba. Bet prireiks nemažai pastangų, kol sugis žaizdos, bus atkurta prarasta nosis, o pacientas galės grįžti į viešą gyvenimą.
„Kai kuriems pacientams, kuriuos tenka gydyti ne vienus metus, mes tampame lyg giminės. Kartais prireikia daug laiko, operacijų, kol jie vėl atrodo ir jaučiasi normaliai. Medicina daro pažangą, bet audiniai greičiau negyja“, – paaiškino Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje sudėtingas veido ir žandikaulio operacijas atliekantis D.Matkevičius.
Mums kalbantis gatvėje sugaudė sirena. Netrukus mediko telefonas suskambėjo.
Į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių greitosios pagalbos automobilis atvežė sužalotus paspirtukininkus. Tuo pačiu paspirtuku važiavę tėvas ir vaikas tėškėsi į asfaltą.
„Neseniai per parą teikiau pagalbą net aštuoniems paspirtukininkams.
Dauguma žmonių nuo mažens išmoksta važinėti dviračiais, o štai paspirtukai – naujovė, dėl kurios patiriama daug traumų“, – kalbėjo 37-erių D.Matkevičius, skubėdamas teikti pagalbos nukentėjusiesiems.
Kartais jį kviečia į kitų ligoninių operacines. Chirurgas padeda per avarijas, nelaimingus atsitikimus sunkiai sužalotiems žmonėms.
Vieniems medikas atveria kakle užspaustus kvėpavimo takus, stabilizuoja kvėpavimą, kad pacientai neuždustų. Kitiems jis gydo veido, kuris yra lyg žmogaus vizitinė kortelė, traumas.
Būna, nukentėjusiųjų veido dalys lieka šiurpios avarijos vietoje, sumaitotoje mašinoje.
Kartais iš veido būna mažai kas likę. Tenka nulupti skalpą, dėlioti veidą iš naujo. Tokios operacijos trunka ir iki dešimt valandų.
Didelę patirtį turintis chirurgas veidus sugeba atkurti paėmęs kaulų, audinių, kraujagyslių iš kitų kūno vietų.
Pagalbos prireikia ir onkologiniams ligoniams, kurių išvaizdą subjaurojo liga.
„Į sudėtingas, ilgai trunkančias operacijas turiu nuvykti labai susikaupęs, jokiu būdu negaliu būti išsiblaškęs.
Galbūt tai ir padėjo ištverti daug apklausų ir absurdiškus įtarimus, kurie man buvo pareikšti?“ – susimąstė D.Matkevičius, kuriam bene aštuonis kartus teko vykti į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT).
Chirurgas guodėsi bent tuo, kad STT agentai nesiveržė į operacinę ar Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kuriam jis vadovauja.
Pandemija kėlė stresą
D.Matkevičius su siaubu prisimena pandemijos pradžią, kai pasaulyje tvyrojo baimė dėl klastingo koronaviruso, bet jis į darbą vykdavo tuščiomis didmiesčio gatvėmis.
Ne mažiau streso kėlė ir skiepijimo nuo COVID-19 ligos pradžia. Jį reglamentavę įsakymai nuolat keitėsi.
Didžiosiose šalies ligoninėse medikų skiepijimas prasidėjo 2020 metų gruodžio 27 dieną.
Buvo vadovaujamasi ministro Arūno Dulkio gruodžio 23 dieną pasirašytu įsakymu dėl gyventojų skiepijimo nuo šios ligos, o vėliau išleistas naujas, kuris irgi ne kartą buvo keičiamas.
Prasidėjus vakcinacijai pasirodė pranešimų apie neva neproporcingai gydymo įstaigoms paskirstytas vakcinas, galimai ne eilės tvarka skiepijamus gydytojus, jų artimuosius.
Buvo medikų, kurie pasitraukė iš darbo, tarp jų – Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose dirbęs šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius.
Profesoriaus žmona, kuri talkino skiepijimo komandai kaip savanorė, buvo paskiepyta kartu su gydytojais.
Tuo metu dar nebuvo išleistas ministro įsakymas, kuriame nurodyta skiepyti ir savanorius. Toks įsakymas pasirodė po savaitės.
Figūravo garsių pavardžių
Ikiteisminį tyrimą STT pradėjo gavusi skundą, kurį 2021 metų sausio 11 dieną šiai tarnybai persiuntė Generalinė prokuratūra.
Pareiškimą dėl esą neskaidraus asmenų skiepijimo teisėsaugai buvo parašę keli Seimo nariai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos.
Buvo mestas šešėlis ir Vilniaus universiteto dėstytojams – esą jie neturėjo sutarčių su gydymo įstaigomis. Nors tos gydymo įstaigos yra ir medicinos studentų, rezidentų mokymo bazės, o dėstytojų – darbo vieta.
Taip užkliuvo ir europarlamentaro Juozo Oleko dukra Laura Linkevičienė su vyru. Jie yra gydytojai ortodontai, taip pat dėsto studentams.
„Žalgirio klinika yra mūsų darbo vieta“, – „Lietuvos rytui“ patvirtino profesorė L.Linkevičienė. Ji, nors ir nebuvo iškviesta į STT, patyrė nemalonių išgyvenimų.
Šešėlis buvo mestas ir kelių sostinės medikų garbaus amžiaus tėvams.
Sekliai per telefono pokalbius nuklausė, kaip medikai tėvams aiškino apie skiepus, patarė pasidaryti antikūnų testus, lyg tarp kitko pajuokavo, kad kelis skiepus gali nukniaukti. Šis pajuokavimas atsirūgo.
Tik vėliau sekliai susiprotėjo patikrinti Registrų centro ir sistemos e.sveikata duomenis.
Paaiškėjo, kad pajuokavimas neturėjo faktinio pagrindo, o medikų garbaus amžiaus tėvai pateko į prioritetinę grupę ir buvo paskiepyti kaip ir priklausė pagal gyvenamąją vietą.
Tvyrojo baimės atmosfera
– Ar prasidėjus pandemijai ir toliau teikėte skubią pagalbą pacientams? – paklausiau chirurgo D.Matkevičiaus.
– Prasidėjus pandemijai klinikoje buvo nustatyta kovido atvejų. Tada dar niekas tiksliai nežinojo, kokia tai liga, todėl darbuotojams teko masiškai izoliuotis.
O darbo daugėjo – reikėjo dezinfekuoti patalpas, perkelti ligoninės pacientus į švarią zoną.
Pamenu, naktį Priėmimo skyriuje likau vienas kaip pirštas, turėjau vienu metu būti ir gydytojas, ir slaugytojas, ir sanitaras.
Man nusimatė dviejų savaičių darbas paromis be pertraukų.
Supratau, kad kurį laiką neįstengsiu užtikrinti ligonių, kuriems reikėjo suteikti skubią pagalbą, priėmimo.
Mūsų specializuotoje klinikoje teikiamos skubios veido, žandikaulių, burnos chirurgijos paslaugos pacientams iš Vilniaus, Utenos, Alytaus apskrities.
Prašiau greitosios pagalbos paramedikų, kad ligonius kurį laiką vežtų į kitas gydymo įstaigas.
Vis dėlto per kokias šešias valandas man pavyko bent jau pulsavimo režimu atkurti veiklą Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje.
– Kaip tada jautėsi pas jus pakliuvę pacientai?
– Pacientai, kurie buvo gydomi ligoninėje, jautė didelę baimę – kai kurie manė, kad čia užsikrės COVID-19 ir gyvi jau neišeis.
Buvo pacienčių, kurias gydėme po gimdymo. Joms dėl patirto streso paūmėjo depresija.
Ir pacientai, ir medikai tuo metu buvo patyrę šoką. Nepaisant sudėtingų sąlygų, mums pavyko sustyguoti darbą taip, kad vėl galėtume teikti pagalbą sužalotiems pacientams, vykti konsultuoti ir atlikti skubių operacijų į kitas gydymo įstaigas.
– Jums buvo mesti įtarimai dėl savanorių, kurie buvo paskiepyti 2021 metų sausio mėnesį. Ką jie veikė klinikoje?
– Mums trūko darbuotojų, kurie kruopščiai dezinfekuotų, valytų patalpas, nes sanitarės vos spėdavo išvalyti koridorius.
Jeigu paaiškėdavo, kad į priėmimą pakliuvo kovidinis pacientas, turėdavome išdezinfekuoti viską – lubas, sienas, grindis.
Kartą naktį viena paskui kitą atlėkė keturios greitosios.
Visiems keturiems pacientams, kuriuos jos atvežė, vėliau buvo patvirtintas COVID-19.
Kas kitas, jeigu ne savanoriai, po tokios įtemptos nakties galėjo viską išvalyti?
Viską gerai išdezinfekuoti tekdavo ir po skubių odontologinių operacijų, per kurias būdavo kraujo, pūlių ir seilių.
Tada ir paprašiau mums padėti medicinos studentų, rezidentų.
Iš pradžių neatsirado norinčiųjų, nes visi paniškai bijojo mirtino viruso. Vis dėlto mums pavyko rasti tokių žmonių, kurie savanoriškai sutiko padėti.
Siekė apsaugoti ir pacientus
– Kaip buvo sudarytas skiepijamų žmonių sąrašas? Ar darbuotojai tada norėjo skiepytis?
– Prieš prasidedant vakcinacijai mūsų klinikoje buvo sudaryta Infekcijų kontrolės komisija, mane paskyrė jai vadovauti. Iš Sveikatos apsaugos ministerijos konkrečių nurodymų nesulaukėme, teko patiems sudaryti sąrašą.
Jį mes derinome, tarėmės su kolegomis iš Santaros klinikų.
Prieš skiepijimą padarėme darbuotojams antikūnų testus, tikrinome, ar jie nėra persirgę.
Ne visi jų tada norėjo arba galėjo skiepytis nuo COVID-19.
– Ar visos vakcinos buvo panaudotos?
– Sudarę galutinį sąrašą sulaukėme vakcinų nuo COVID-19. Jos skiepijimo išvakarėse buvo lėtai atšildytos.
2021 metų sausio 6 dieną mūsų klinikoje buvo paskiepyti 206 žmonės. Keli, kurie turėjo skiepytis, neatvyko.
Visos vakcinos, kurias gavo klinika, jau buvo atšildytos. Svarsčiau, galbūt kelias, kurių nepanaudojome, vertėtų grąžinti?
Bet kolegos iš Santaros klinikų patarė jas panaudoti, kitaip tektų išmesti. Jie patarė skiepyti mums padedančius savanorius.
Tada taip ir padariau, nes savanorius taip pat reikėjo apsaugoti, kad neužsikrėstų COVID-19, kad virusas neplistų.
Paaiškėjo, kad skiepijimo išvakarėse, kai vakcinos jau buvo atšildytos, ministras A.Dulkys pasirašė naują įsakymą dėl skiepijimo tvarkos.
Po to sulaukėme priekaištų, kad skiepijome netinkamai, kad su savanoriais nesudarėme darbo sutarčių, nors jie atlygio negaudavo.
– Kaip jautėtės laikomas vos ne kriminaliniu nusikaltėliu, girdėdamas įtarimus, tyrėjų klausimus?
– Mes ne savo valia pakliuvome į ekstremalią situaciją. O į ją pakliuvę siekėme vienintelio – kad klinikoje, kuri teikia specializuotą skubią pagalbą, nenutrūktų darbas ir būtų sukurta saugi aplinka pacientams, kuriuos mums visą parą veža iš įvairių vietovių.
Norėjome juos apsaugoti nuo užsikrėtimo koronavirusu, apie kurį informacijos dar buvo mažai. O mums už tai ėmė mojuoti Baudžiamuoju kodeksu.
Buvo liūdna ir skaudu. Maniau, liksiu be kaltės kaltas. Bet advokatas Marius Zabita, kuris padėjo ištverti ilgas apklausas, mane nuramindavo.
Buvo apėmusi neviltis
– Ar baugu buvo per STT apklausas, kokių klausimų sulaukėte?
– Spaudimo nejaučiau, bet sulaukiau ir keistų klausimų.
Tarnyba gavo užduotį tirti, bet per apklausas buvo matyti, kad tyrėjams sunku suprasti situaciją, medicininius terminus.
Matyt, po ilgų ieškojimų jie suvokė, kad ieško ten, kur nieko nėra.
– Ikiteisminis tyrimas truko net pusantrų metų, o baudžiamoji byla nutraukta tiktai šį birželį. Ar per tą laiką jums nenusviro rankos?
– Pamenu, buvo 2021 metų ruduo. Aš operavau onkologinį ligonį, rekonstravau sunkios ligos pažeistą jo veidą. Po ilgos, varginančios operacijos kabinete prisėdau paskaityti naujienų.
Buvo paskelbta žinia, kad pakartotinai vakcinuotis bus skatinami 75 metų ir vyresni žmonės, jiems buvo mokamos 100 eurų išmokos.
Buvo apmaudu, kad tuo pat metu, kai žmonės buvo net pinigais raginami skiepytis, mus vis dar kvietė į apklausas ir klausinėjo, kodėl buvo paskiepyti žmonės.
Sukau galvą, kodėl buvau taip linčiuojamas, bet taip ir neradau atsakymo.
Tuo metu mane buvo apėmusi tokia didelė neviltis, kad norėjau palikti chirurgo darbą Lietuvoje ir išvykti dirbti kitur.
Prieš tai jau buvau sulaukęs ne vieno pasiūlymo iš garsių užsienio klinikų, kur būčiau turėjęs puikias sąlygas dirbti ir tobulėti.
– Kas tada jus sulaikė gimtinėje?
– Mane palaikė pacientai, kurie matė tokios situacijos absurdiškumą.
Teikdamas jiems pagalbą, pasinėręs į darbą bent trumpam pamiršdavau man mestus įtarimus.
Bet tuo pat metu labai išgyveno mano artimieji, o mane ir toliau kankino nežinomybė, kaip baigsis baudžiamoji byla, ar apskritai galėsiu ateityje operuoti.
Svarsčiau, ką darytų pacientai, kurių operacijos suplanuotos į priekį, jeigu man nebūtų leista jų gydyti.
Kartais man tenka palaukti, kol ligoniui sugis gilios žaizdos, pažeisti audiniai, ir tik tada vėl jį operuoti. Kartais dalis, kurių reikia sužaloto veido rekonstrukcijai, tenka siųstis iš užsienio, o tai taip pat užtrunka.
Kaip būčiau galėjęs tokius pacientus palikti likimo valiai?
– Ar daug jūsų bendradarbių buvo apklausta?
– Buvo apklausti visi Infekcijų kontrolės komisijos nariai, kai kurie taip pat sulaukė įtarimų.
Buvo apklausti ir mums talkinę savanoriai, ir Vilniaus universiteto dėstytojai, kurie čia dirba, konsultuoja, moko studentus.
Užkliuvo ir rezidentas, kuris buvo paskiepytas ir kuris dirbo tai pas mus, tai onkologijos ligoninėje.
Dabar, kai viskas baigėsi ir visi įtarimai panaikinti, džiaugiuosi, kad tai atlaikiau ir galiu toliau operuoti.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
