Du pagrindiniai klausimai, ties kuriais reikėtų susitelkti tokiomis progomis: kaip prezidentui sekėsi vykdyti pagrindinius savo rinkimų pažadus ir kokio svorio politine figūra jis yra tapęs?
Kaip ekonomikos specialistas G.Nausėda per rinkimų vajų labiausiai viliojo pažadu sukurti gerovės valstybę, taip pat vienyti šalį sodinant visus prie vieno stalo.
Tačiau ta gerovės valstybė tebeliko miglose, nes pats idėjos autorius nepateikė jokio aiškaus kompleksinio veiksmų plano – būta tiktai fragmentiškų iniciatyvų.
Pažadas būti vienytoju ir pretenzijos tapti pagrindiniu politiniu autoritetu nutolo dar labiau, prezidentas greitai tapo tokiu pat tradicinių politinių džiunglių gyventoju kaip ir jų senbuviai. Kitaip sakant, savo pozicijas bandė įtvirtinti įprastais galios žaidimais ir staigiu manevravimu pagal visuomenės nuotaikų ir emocijų vėjus. O dėl politinio nepatyrimo ir ambicingumo jis neretai tai darė itin tiesmukai, taip pakišdamas sau koją.
Būtent tai nulėmė ir nemažus G.Nausėdos reitingų bangavimus.
Vis dėlto būtent šiame fronte ir matyti didžiausias šalies vadovo pasiekimas – išlikimas tų reitingų viršūnėse, tiksliau grįžimas į jas. Tiek sociologai, tiek dauguma ekspertų sutaria, kad pagrindinė to priežastis – pats prezidento posto autoritetas piliečių akyse.
Be to, pasibaigus epidemijos ribojimams ir įsisiūbavus karui Ukrainoje jis galėjo nerti į areną, kuri, daugelio nuomone, labiausiai tinka prezidento mundurui, – šalies atstovavimą ant tarptautinių podiumų.
Žodžiu, G.Nausėda gali ir toliau kartu su opozicija pliekti valdančiuosius, kaupti jėgas būsimiems rinkimams ir rengtis antrajai kadencijai kaip pagrindinis rinkimų favoritas.
Šalies vadovo kalbos, kad jis nesiruošia antrajai kadencijai, skamba neįtikinamai. Juk tai, jog jis laukė D.Grybauskaitės antrosios kadencijos pabaigos, kad užimtų jos vietą, buvo akivaizdu nuo jo politinės karjeros pradžios.
Ironiška, jog būtent šią savaitę nuskambėjo dar vienas signalas, kad kaip tik D.Grybauskaitė gali užstoti kelią G.Nausėdai į antrąją kadenciją. Buvusi šalies vadovė dar negirdėtai aštriai supliekė dabartinius valdančiuosius, patyrusius skaudų pralaimėjimą karo su Kremliaus režimu fronte.
Trečiadienį Europos Komisija (EK) po ilgo trypčiojimo vis dėlto paskelbė atnaujintas gaires, kurios nurodo, kaip Lietuva turėtų elgtis su Europos Sąjungos sankcionuotų Rusijos prekių tranzitu į Kaliningrado sritį. Karinio pobūdžio ar dvigubo naudojimo sankcionuotų prekių bei technologijų tranzitas lieka draudžiamas, bet Kaliningrado vidaus reikmėms ir neviršijančių pastarųjų trejų metų srautų vidurkio prekių gabenimas per Lietuvos teritoriją – leidžiamas.
Vyriausybės ir valdančiųjų lyderiai tokių gairių paskelbimą bandė įvertinti jei ne kaip savo pergalę, tai bent kaip niekuo neišskirtinį įvykį. Esą EK nustatė visoms Europos Sąjungos šalims privalomas taisykles, viskas bus kontroliuojama, jokio grįžimo į ikisankcinį režimą ar specialaus koridoriaus nėra, o leidžiamos gabenti jokio tiesioginio pavojaus nekeliančios prekės.
Taip pat aiškinama, kad tai esą įvyko ir dėl užkulisinių mūsų diplomatijos manevrų, – suprask, Briuselis buvo linkęs dar labiau tūptelėti prieš Maskvą, bet Vilnius neleido.
Šįkart unisonu su Vyriausybe giedojo ir prezidentas G.Nausėda. Aišku, dėl to, kad jis pats nuosekliai vaizdavo save pagrindiniu žaidėju Europos Sąjungos ir Vakarų fronte.
Opozicija, aišku, vėl šaukia, jog šios gairės yra įrodymas, kad Lietuvos valdžia iš pat pradžių elgėsi savavališkai stabdydama tranzitą, buvo išsišokusi visoje ES ir sukėlusi geopolitinę įtampą.
Todėl socialdemokratai ir „vardanlietuviai“ reikalauja mažų mažiausiai užsienio reikalų ministro G.Landsbergio atsistatydinimo.
Bet valdantieji tvirtina, kad būtent Rusijos isteriškų grasinimų išsigandę Vakarai (teisingiau Vokietija ir net JAV) dėjo į krūmus. O kai kurie valdančiojo Liberalų sąjūdžio atstovai paskelbė tą patį, ką sakė ir dauguma politikos ekspertų, – Lietuva esą kapituliavo, valdžia dar kartą nepasirengė krizei, o jos užklupta elgėsi lyg iškritusi iš medžio.
Skambiausiai šiame kritikos chore nuskambėjo D.Grybauskaitės balsas. Ji skėlė, kad Lietuvos valdžia sušoko „kinkadrebio partiją“ nevykusiame balete ir vėl pademonstravo nesugebėjimą strategiškai mąstyti.
Visai neseniai pensininkė dėl tranzito krizės buvo supliekusi ir G.Nausėdą, kuris net ėmė viešai reikšti įtarimus, kad jo pirmtakė daro kažkokią politiką.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dabar buvusi prezidentė smogė dešiniesiems, kurie visuomet buvo jos artimiausi sąjungininkai.
Negana to, jie užsimena, kad būtent D.Grybauskaitė galėtų būti jų favoritė prezidento rinkimuose. Taigi kaip galima vertinti šį jos spyrį?
Galbūt buvusi šalies vadovė tikrai rengiasi grįžti į aktyvią politiką, o pernelyg didelis susisaistymas su konservatoriais kenktų jos, kaip visiems lygiai griežtos valdovės, įvaizdžiui?
Šiaip ar kitaip, D.Grybauskaitė vis aktyviau įsitraukia į vidaus politikos karus. Ir čia ji tikrai bus ne vienytoja ar taikytoja, o tik dar viena tų karų dalyvė, kaip ir jos įpėdinis, mėginęs ją kopijuoti.
Bet, kaip neseniai sakė G.Nausėda, kaltindamas D.Grybauskaitę mėgdžiojant dešiniųjų patriarchą V.Landsbergį, – kopija visada ne tokia vykusi kaip originalas.
