Skaitai ir gera lyg susipažįstant su „Teleloto“ sėkmės istorijomis. Kažkas laimėjo milijoną, kažkas butą pajūryje ar brangų automobilį.
Žinoma, kad aplinkos tvarkytojams mažiau pasisekė, bet kodėl nepasidžiaugti? Braidė po tankią aukštą žolę ir tiek gėrybių rado.
Banko kortelės, dokumentai, piniginės ar raktai – tai jau kasdienybė, tačiau kartais pasitaiko ir vertingų ar ypač brangių daiktų.
Kartu primenama, kad aplinkos tvarkytojai ne kokie grobuonys, dar didesnį džiaugsmą jiems suteikia laimingai pasibaigusios istorijos, kai pavyksta pamestą daiktą grąžinti jo savininkui.
Pavyzdžiui, aplinkos tvarkymo bendrovės vadybininkas R.Velička pasakojo visai neseniai aukštoje žolėje aptikęs brangų telefoną.
„Kolegą mokiau naudotis žolės pjovimo traktoriuku ir staiga žolėje pastebėjau kažką blizgantį. Prieinu, žiūriu – išmanusis telefonas. Ir ne bet koks, o vienas naujausių „Samsung“ modelių. Svetimų daiktų man nereikia, todėl ėmiau ieškoti telefono savininko“, – prisipažino R.Velička.
Vertingą radinį vyras aptiko Šeškinėje, todėl nutarė socialiniuose tinkluose susirasti šio rajono gyventojų grupę ir joje paskelbė telefono nuotrauką.
Jau kitą dieną garbingai pasielgęs Ruslanas sulaukė net keleto susidomėjusių žmonių žinučių.
„Telefonas buvo išsikrovęs, todėl namie jį įkroviau. Maniau, gal pavyks susisiekti su kuo nors iš esančių kontaktuose, bet įrenginys buvo užrakintas slaptažodžiu.
Tai man ir padėjo iš visų atsiliepusiųjų atpažinti tikrąjį savininką. Slaptažodį teisingai suvedusiam vaikinui grąžinau jo telefoną.
Jis man labai dėkojo, norėjo atsilyginti pinigais, bet aš nieko neėmiau, man pakako jo padėkos“, – laimingai pasibaigusia istorija pasidalijo Ruslanas.
Jis prisiminė ir vieną keistą radinį žolėje. Viena jo kolegė prieš kurį laiką žolėje buvo radusi mažuose maišeliuose supakuotų narkotinių medžiagų. Moteris iš karto kreipėsi į policiją, o atvykę pareigūnai pasiėmė maišelius.
Būtų dar laimingesnė pabaiga, jeigu policininkai patykoję į aukštą žolę su antrankiais būtų suguldę narkotikų prekeivius.
Kitas įmonėje dirbantis ir už Naujamiesčio bei Senamiesčio tvarkymą atsakingas vadybininkas V.Kutko pasakojo, kad darbininkai vis dėlto pjovė žolę ir joje rado ne vieną piniginę su visais dokumentais, valstybinių automobilių numerių.
„Labiausiai įsiminęs radinys buvo auksinė grandinėlė. Kaip paaiškėjo vėliau, ji priklausė mažai mergaitei. Ji žaidė su vaikais ir pametė grandinėlę su kryželiu, o jos tėtis kreipėsi į mūsų darbuotojus ir labai dėkojo, kad radome ir grąžinome.
Įsivaizduoju, kaip ji džiaugėsi atgavusi savo brangenybę“, – džiaugsmo ašarą gali išspausti toks V.Kutko pasakojimas.
Kam viešai skelbiamos tokios sėkmės istorijos? Ar ne dėl to, kad vilniečiai į šuns dienas išdeda ne tik savivaldybę, bet ir aplinką tvarkančias įmones, kurių darbininkai jeigu ir nupjauna žolę, tai kreivai ir šleivai?
Aišku, gražu, kad R.Velička atidavė savininkui telefoną, o V.Kutko mažai mergaitei – auksinę grandinėlę. Tik kai jausmai sumaišomi su elementariu šienavimu, tai jau nelabai sąžininga.
