Laikinuoju prezidentu tuometis Seimo pirmininkas A.Paulauskas buvo tapęs po 2004 metų balandžio 6 dieną įvykusios šalies vadovo Rolando Pakso apkaltos.
A.Paulauskas valstybei vadovavo iki 2004 metų liepos 12-osios, kai antrą kartą prezidentu tapo Valdas Adamkus.
„A.Paulauskas, nors ir laikinai, bet teisėtai buvo prezidentas, o V.Landsbergis niekuomet nebuvo rinktas ir netgi laikinai neturėjo teisės užimti šalies vadovo posto“, – šią savaitę „Lietuvos rytui“ tvirtino Kovo 11-osios Akto signataras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis.
Tuo metu kai kurie dabartinės Seimo opozicijos atstovai pagrasino, kad jiems atėjus į valdžią įstatymas dėl V.Landsbergio gali būti atšauktas.
Tada jis vėl turėtų iš SSRS paveldėtą profesoriaus laipsnį, o ne valstybės vadovo titulą.
Pagalvos, kaip elgtis
„Nors V.Landsbergis ir nebuvo išrinktas prezidentu, o valstybės vadovu pripažintas tik šįmet birželį, jis seniai turi tarnybinį automobilį, apsaugininką ir greičiausiai dar kokių nors pagalbininkų.
Be to, V.Landsbergis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, nors visi puikiai žinome, kad šis aukštas apdovanojimas Lietuvoje teikiamas tik išrinktiesiems šalies vadovams po priesaikos Seime. Ordiną visada per iškilmes įteikia tuo metu Seimui vadovaujantis asmuo“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ kalbėjo 68 metų A.Paulauskas.
Buvęs Seimo pirmininkas taip pat svarstė, kodėl iki šiol pats neturi jokių panašių socialinių garantijų, kurios pagal įstatymą priklauso buvusiems prezidentams.
„Kai kelis kartus buvau užsiminęs apie rentą, man buvo atsakyta, kad aš buvau laikinasis prezidentas.
Bet juk visi prezidentai valstybei vadovauja ne iki gyvos galvos, o laikinai. Tik Rusijoje ar Baltarusijoje prezidentai amžini.
Kita vertus, jeigu, tarkime, dėl sveikatos problemų prezidentas būtų priverstas palikti postą, jis vis tiek gautų visa tai, kas numatyta įstatyme“, – kalbėjo A.Paulauskas.
– Ar ketinate aiškintis, kokios socialinės garantijos jums, kaip buvusiam laikinajam prezidentui, priklauso ir į ką dėl to galėtumėte kreiptis?
– Pagal numatytas procedūras, manyčiau, man derėtų kreiptis į prezidento kanceliariją ir prašyti skirti rentą.
Prezidentūra tokiu atveju dėl rentos turėtų kreiptis į Vyriausybę.
– Kodėl iki šiol nepaprašėte rentos?
– Nesikreipiau, ir tiek. Tiesiog nepatogu buvo kelti panašius klausimus.
Bet nemanau, kad buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė būtų atsižvelgusi į tokį mano prašymą.
Manau, kad Konstitucinis teismas turėtų išaiškinti, kas pagal įstatymus priklauso asmenims, laikinai ėjusiems prezidento pareigas.
Jeigu kreipčiausi į Prezidentūrą kad ir dėl rentos, greičiausiai tokias diskusijas ar Konstitucinio teismo paaiškinimus pagreitinčiau.
Pagalvosiu, kaip man elgtis.
– Bet galbūt dabar, kai dėl V.Landsbergio parlamentas atsuko laiką ir istorinius įvykius atgal, ir jums atsirado proga pasiaiškinti, ko galėtumėte tikėtis už laikiną buvimą prezidento poste?
– Man nieko nereikia įrodinėti, kokio nors atskiro pripažinimo irgi nereikia, nes aš pagal Konstituciją laikinai ėjau prezidento pareigas.
Juk Konstitucijos numatyta, kad man, kaip Seimo pirmininkui, privalu buvo užimti prezidento postą iki to laiko, kol po įvykusios apkaltos bus išrinktas kitas prezidentas.
Seimui vietoj manęs 2004 m. balandžio–liepos mėnesiais laikinai vadovavo Česlovas Juršėnas.
Antrajai kadencijai V.Adamkus buvo išrinktas gana greitai.
Tačiau galėjo būti ir taip, kad ir per pirmąjį, ir per antrąjį rinkimų turą nė vienas kandidatų nebūtų surinkęs pakankamo balsų skaičiaus.
Tuomet būtų tekę organizuoti pakartotinius rinkimus ir mano darbas Prezidentūroje būtų trukęs kur kas ilgiau nei keturis mėnesius.
– O ką būdamas laikinuoju prezidentu nuveikėte?
– Man teko paskirti naują Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių, kariuomenės vadą. Kai D.Grybauskaitė išvažiavo į Briuselį dirbti Europos Komisijos nare, finansų ministru paskyriau Algirdą Butkevičių. Būta ir daugiau svarbių darbų.
Paaiškino ir priminė
2004 m. Konstituciniam teismui vadovavęs dabartinis Europos žmogaus teisių teismo teisėjas Egidijus Kūris, „Lietuvos ryto“ paklaustas, ar A.Paulauskui, kaip buvusiam laikinajam prezidentui, priklauso kokios nors privilegijos, paaiškino, kad jis buvo Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs šalies vadovo pareigas: „Pagal Konstituciją po R.Pakso apkaltos A.Paulausko pareigos Seimo pirmininko poste buvo sustabdytos, o išrinkus naują prezidentą jis vėl sugrįžo vadovauti Seimui.“
Bet ar V.Landsbergio pripažinimas Lietuvos vadovu nesukuria precedento kitaip aiškinti ir A.Paulausko buvimą laikinuoju prezidentu?
„V.Landsbergis buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta greitai, tą pačią dieną, bet po to, kai jis buvo išrinktas“, – kalbėjo E.Kūris, nenorėdamas leistis į išsamesnius aiškinimus.
Tiesa, autoritetingas teisininkas priminė, kad tuo metu, kai V.Landsbergis 1990 metų kovą tapo LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Lietuva dar neturėjo Konstitucijos, kurioje būtų įteisintas valstybės vadovo postas.
Kolektyvinė atsakomybė
Kur kas atviriau apie 1990–1992 metus ir V.Landsbergio pripažinimą Lietuvos vadovu kalbėjo tų įvykių dalyvis V.Andriukaitis.
„Kažkoks keistas troškimas matyti vadą arba vadovą ten, kur įvykius lėmė visai ne vadovai ar vadai, o milžiniškas visuotinis tautos sąjūdis. Bet, pasirodo, atgaline data vis tiek reikia to vado, nors ir istoriniai faktai, ir ano meto teisinis reguliavimas bei konstitucinės teisės specialistų argumentai paneigia tokios teisinės spragos užpildymo būtinybę ir tokios pareigybės įteisinimą atgaline data.
Jau ne kartą kalbėta ir rašyta apie 1990 metų LSSR XII šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus ir apie tai, kad pats kandidatas (V.Landsbergis. – Red.) į šį postą neigė valstybės vadovo rinkimo būtinumą.
Sąjūdžio rinkimų programa numatė kolektyvinio prezidento instituciją naujai pervadintoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje (LRAT).
Kolektyvinė atsakomybė buvo padalyta tarp LRAT, jos prezidiumo ir LRAT pirmininko.
Laikinasis pagrindinis įstatymas šį pareigūną traktavo kaip aukščiausią respublikos pareigūną, bet su aiškiai apibrėžtais įgaliojimais ir atskaitingą tiek tarybai, tiek tarybos prezidiumui“, – kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras.
V.Andriukaitis priminė, kad iki 1991 metų rudens nebuvę jokių klausimų apie valstybės vadovo pareigybės įsteigimą.
Bet politiniai procesai visuomenėje ir tarp LRAT deputatų palaipsniui kito.
Ėmė rastis vis daugiau skirtingų požiūrių, nuomonių išsiskyrimų, o LRAT pirmininkas V.Landsbergis ėmė prarasti pasitikėjimą visuomenėje ir tarybos daugumos paramą.
Nepavykęs referendumas
„Visokios desovietizacijos, dekagėbizacijos ir „voratinkliai“, klaidingi sprendimai sprendžiant Lietuvos ūkio problemas smukdė ir LRAT, ir jos pirmininko autoritetą.
Prasidėjo rimti nesutarimai ir dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio modelio, ir dėl naujo Konstitucijos projekto.
1991 metų rudenį kilo Trečiojo Sąjūdžio sumanymas rinkti prezidentą su labai plačiais įgaliojimais.
Šiai idėjai įgyvendinti buvo skubiai paskelbtas referendumas.
1992-ųjų gegužės 23 dieną toks referendumas įvyko, tačiau tauta nepritarė idėjai turėti prezidentą su itin plačiais įgaliojimais.
Tuomet V.Landsbergis ėmė aiškinti, esą procesai, vykstantys parlamente, suteikia destrukcijos ir grėsmės atspalvį visam šalies gyvenimui, temdo besiveržiantį gyvybingumą ir iniciatyvą.
Tai galima pavadinti šliaužiančiu perversmu, kuriam stengiamasi suteikti teisėtumo iliuziją“, – kalbėjo V.Andriukaitis.
Paprašytas prisiminti, kaip V.Landsbergio kaltinimus „šliaužiančiu perversmu“ vertino tuometinio parlamento nariai, Kovo 11-osios Akto signataras, remdamasis stenogramomis, pacitavo velionio Eduardo Vilko žodžius: „Aš norėjau padėkoti deputatams, kad jie ištvėrė, kol pirmininkas (V.Landsbergis. – Red.) pylė tas pamazgėles ant mūsų galvų.“
Aš manau, kad vertinti referendumo rezultatus reikia visiškai ne taip. Iš tikrųjų pirmininkas yra atsakingas už tai, kad buvo supriešinta tauta ir buvo išleista šitiek milijonų. Padorus politikas po šito atsistatydintų. Tačiau palikime tai jo sąžinei. Tuo metu referendumas parodė, kad Lietuva išsigydė nuo bolševizmo ir yra padariusi labai rimtą žingsnį į Europą.“
Citavo V.Andriukaitis ir kolegos Petro Vaitiekūno kalbą, pasakytą po V.Landsbergiui nepalankaus referendumo: „Gegužės 23 d. referendumas dėl autokratinio režimo įvedimo Lietuvoje, pasiūlytas ir suorganizuotas ultradešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, nepasiekė teigiamų rezultatų. Ir tuo atmetė ir išsklaidė daugelį mitų, kurtų, puoselėtų ir dvejus metus pirštų mūsų piliečiams. Aktyviai brukama dviejų jėgų – prokomunistinių ir sąjūdininkų – priešpriešos schema bei ideologija žlugo.
Tautos supriešinimui, jos skaldymui, priešų paieškoms politikai ir piliečiai nepritarė. Siekdami politinio revanšo ir maskuodami savo pralaimėjimą Aukščiausiojoje Taryboje ultradešinieji priešpriešą bandė perkelti į visuomenę, bet jiems šio referendumo rezultatais buvo parodyta, kad skiriamoji riba eina ne tarp prokomunistų ir sąjūdininkų, bet tarp autoritarų ir demokratų.“
Painiava su Konstitucija
Kokia Konstitucija veikė 1990 metų Kovo 11 dieną, kai V.Landsbergis buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku?
V.Andriukaitis priminė, kad iki 1989-ųjų vidurio galiojo 1978 m. LSSR Konstitucija. Vadovaujantis ja ir vienpartine sistema Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) pirmasis sekretorius sykiu buvo ir Lietuvos vadovas.
„Tačiau baiminantis, kad tuo metu buvęs itin populiarus Algirdas Brazauskas nebūtų išrinktas šalies vadovu, Sąjūdžio iniciatyva ir į LSSR Aukščiausiąją Tarybą išrinktų sąjūdininkų Romualdo Ozolo, Kazimiero Motiekos ir Zigmo Vaišvilos pastangomis iš sovietinės Konstitucijos buvo išbraukti straipsniai, pagal kuriuos LKP CK vadovas galėtų tapti ir prezidentu.
O dabar, kai V.Landsbergis atgaline data paskelbtas valstybės vadovu, buvo legitimizuota sovietinė 1978 metų Konstitucija. Tai – istorijos klastojimas. Be to, juk ir Laikinajame įstatyme nebuvo numatytas šalies vadovo postas. Jis atsirado tik naujoje Lietuvos Konstitucijoje, kuri buvo priimta 1992 metų spalį, kai V.Landsbergis jau nebebuvo AT pirmininkas“, – aiškino V.Andriukaitis.
Statusas – ne prezidento
Vienas nuosekliausių idėjos suteikti V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą iniciatorių ir rėmėjų, Seimo pirmasis vicepirmininkas konservatorius Jurgis Razma su V.Andriukaičio aiškinimais kategoriškai nesutiko: „Samprotavimų, kad buvo legitimizuota sovietinė 1978 metų Konstitucija, rimtai nevertinu. Juk kalbame apie 1990–1992 metus.“
Paklaustas, kokiu teisės dokumentu buvo remtasi pripažįstant V.Landsbergį valstybės vadovu, J.Razma tvirtino, kad Laikinasis įstatymas 1990–1992 m. prilygo Konstitucijai.
Kaip buvo galima remtis Laikinuoju įstatymu, jei jame nebuvo numatytas šalies vadovo postas?
„Apie prezidentą niekas ir nekalba. Vyksta kažkokios spekuliacijos bandant V.Landsbergiui suteiktą valstybės vadovo statusą prilyginti prezidentui. Tiesiog buvo pasakyta, kad ir 1990–1992 m. valstybė turėjo vadovą“, – teigė Seimo vicepirmininkas.
Ar laikinai prezidento pareigas ėjusį A.Paulauską būtų galima vadinti valstybės vadovu, J.Razma tikino nuomonės neturįs: „Nesu į tai gilinęsis. Reikėtų klausti Konstitucijos žinovų. Bet juk prezidentas yra tiesiogiai renkamas tautos. Kad V.Landsbergiui būtų suteiktos tokios pat garantijos kaip prezidentui, niekas klausimo nekelia. Apsaugą ir tarnybinį automobilį jis, kaip buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, turėjo ir anksčiau. Ateityje taip pat turės.
Kiti buvę Seimo pirmininkai neturi nei apsaugos, nei automobilių, nes jų statusas, lyginant su V.Landsbergio, pasikeitė atsiradus prezidento pareigoms.“
Intelektualai prašo Gediminą vadinti karaliumi
Suteikti išskirtinį statusą užsimojama ne tik mūsų amžininkams. 15 Lietuvos mokslininkų, istorikų, rašytojų, aktorių, skulptorių, tradicinio lietuvių tikėjimo atstovų kreipėsi į Lietuvos vadovus siūlydami ant Vilniuje stovinčio Gedimino paminklo postamento iškalti karaliaus titulą.
Paminklas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui sostinės Katedros aikštėje buvo pastatytas 1996 metais. Paminklo autoriai – skulptoriai Vytautas Kašuba (1915–1997) ir Mindaugas Šnipas. M.Šnipas irgi pasirašė šį laišką.
„Didžiuoju kunigaikščiu Gediminą vadino tik rusai ir dar keli slavai, o Vakarų valdovai ir popiežiai Gediminą oficialiai vadindavo lietuvių ir rusų karaliumi“, – teigiama laiške.
Laiškas buvo išplatintas per Mindaugo karūnavimo dieną. Mindaugas yra laikomas vieninteliu Lietuvos karaliumi.
Laiške pateikiama daug citatų ir argumentų, kuriais siekiama pagrįsti pasirašiusiųjų siūlymą.
Be kita ko, primenami Gedimino laiškai, kurių nuorašą padarė Liubeko notaras iš Brėmeno: „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis.“
Taip pat teigiama, jog visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties.
Laišką pasirašęs poetas Vladas Braziūnas aiškino, kad nuo karalių skaičiaus niekas Lietuvoje nepasikeistų, tai – savimonės klausimas.
Fizikas, etnoastronomas, „Romuvos“ vaidila Jonas Vaiškūnas teigė, kad visi iki Mindaugo buvę Lietuvos valdovai buvo karaliai, o krikščioniškojo karaliaus sureikšminimas yra Vakarų tradicijos štampas.
„Gediminas, Kęstutis, visi iki tol Lietuvos valdovai buvo karaliai ir neturėjo virš savęs jokios vadovybės, todėl negalėjo vadintis kunigaikščiais“, – sakė J.Vaiškūnas.
Atgaline data vadovais pripažinti partizanai
2009 m. kovo 12 d. Seimas pripažino Joną Žemaitį-Vytautą kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu šalies prezidento pareigas.
J.Žemaitis-Vytautas 1938–1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. 1944 m. įsitraukė į nacių okupuotoje Lietuvoje sukurtos Vietinės rinktinės veiklą. Po antrosios sovietų okupacijos dalyvavo aktyvioje antisovietinėje rezistencinėje kovoje. 1945 m. balandžio 23 d. davė partizano priesaiką, buvo paskirtas partizanų „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininku.
1947 m. gegužę tapo Kęstučio apygardos, o 1948 m. – visos Vakarų Lietuvos partizanų srities vadu, pradėjo vienyti pogrindžio pasipriešinimo judėjimus. 1949 m. pasipriešinimo dalyviai susijungė į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį.
1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija skelbė, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką. J.Žemaitis buvo išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Jam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai bei laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
2018 m. lapkričio 20 d. Seimo deklaracija aukščiausiu Lietuvos valstybės pareigūnu ir kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu buvo pripažintas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
1945 m. balandžio 25 d. jis prisijungė prie Nemunaičio apylinkių partizanų, davė priesaiką. 1945 m. rugsėjį tapo Merkio rinktinės vadu. 1946 m. birželį paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju, nuo 1947 m. rugsėjo išrinktas vadu.
1949 m. vasario 16 d. pasirašė LLKS tarybos deklaraciją. Suvažiavime išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju.
1949 m. rudenį J.Žemaitis A.Ramanauską-Vanagą paskyrė LLKS gynybos pajėgų vadu.
1956 m. spalio 12 d. kartu su žmona Birute (Dainavos apygardos partizane Vanda) suimtas Kaune. KGB vidaus kalėjime Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d. jam įvykdyta mirties bausmė.
