Taip svarstė „Lietuvos ryto“ skaitytojai, lankęsi Italijos roko grupės „Maneskin“ koncerte Vilniaus Vingio parke.
Tądien buvo prognozuojamas lietus, pasiklausyti populiarių muzikantų suplūdo kelios dešimtys tūkstančių žmonių ir daugelis atsinešė skėčius, bet jų pagal taisykles įsinešti į koncerto areną, kaip ir gėrimų butelių, neleidžiama.
Savo įspūdžiais pasidalijusius skaitytojus maloniai nustebino, kad po koncerto jų palikti daiktai nedingo, – daugybė žmonių patamsiuose kantriai ieškojo ant milžiniškos tvoros sukabintų savo skėčių, o svetimų nesisavino. Nedingo net palikti vandens buteliai.
Sakytum, taip ir turi būti. Vis dėlto vyresnės kartos vilniečiai puikiai prisimena, kad sovietmečiu net kavinėje pamiršus skėtį buvo didelė tikimybė jo jau nerasti sugrįžus ir po pusvalandžio.
Bet dabar ne vien skėčius nesibaimindami žmonės palieka nesaugomose vietose.
Matyt, iš tiesų dauguma lietuvių jau yra orūs, gerbiantys save, kad nesigvieštų svetimo daikto.
Kad žmonės tampa bendruomeniškesni, stipriau jaučia atsakomybę už savo aplinką, noriau prisideda prie kilnių akcijų, signalizuoja ir ne vienas pastarojo meto faktas.
Bene įspūdingiausias, net tarptautinio dėmesio sulaukęs lietuvių dosnumo pavyzdys – per tris dienas surinkta net pusšešto milijono eurų turkų gaminamam koviniam „Bayraktar“ dronui nupirkti ukrainiečių kariams.
Paaiškėjo, kad žmonės paaukojo net daugiau pinigų, nei prireikė šiam tikslui, nes Turkija, nustebinta lietuvių atsidavimo remti ukrainiečius (gal iš dalies ir dėl savų politinių ar reklaminių sumetimų), nutarė droną dovanoti Lietuvai, o surinktų lėšų pakako ne tik „Bayraktar“ apginkluoti, bet dar ir liko kitokiai Ukrainos paramai.
Sunku įsivaizduoti, kad šitiek daug pinigų paramai taip greitai būtų surinkta Lietuvoje, pavyzdžiui, prieš keletą metų.
Žinoma, galima sakyti, kad „Bayraktar“ pirkimas – išskirtinis atvejis.
Akciją rengė populiarus visuomenininkas ir žurnalistas Andrius Tapinas, o svarbiausia – lietuviai jau beveik keturis mėnesius išgyvena ukrainiečių kančias kaip savas ir pasirengę dalytis tuo, ką turi, ir su karo pabėgėliais iš Ukrainos, ir remti šią ir už mus kovojančią šalį.
Vis dėlto parama kariaujančiai Ukrainai renkama jau ketvirtas mėnuo ir visame pasaulyje jaučiamas šioks toks atoslūgis.
Žmonės tarsi apsiprato su Rusijos agresija – aišku, nenustojo smerkti agresoriaus, baisėtis žudynėmis, bet ėmė kiek mažiau galvoti apie Ukrainą.
Lietuvoje taip nenutiko – pinigai dronui surinkti žaibiškai, o dar reikia atsižvelgti į tai, kad vyksta ne viena paramos akcija ir žmonės negaili pinigų ir joms.
Dabar gal kiek atslūgo įplaukos į ginkluotę ukrainiečių kariams perkančios visuomeninės organizacijos „Blue/Yellow“ sąskaitą, bet ji surinko net dešimtis milijonų eurų.
Maža to, solidi parama Lietuvoje surenkama dėl didelio rėmėjų skaičiaus, o ne didžiules sumas paaukojus turtingiems asmenims kaip kai kuriose Vakarų šalyse.
Vienaip atrodo, kai milijoną aukoja įžymybė, per metus uždirbanti dešimtis ar šimtus milijonų, ir visai kas kita, kai nors ir 10 eurų skiria žmogus, gyvenantis iš pensijos ar nuo algos iki algos.
Susidaro įspūdis, kad visuomenė, nepaisant gausių paramos rinkimo akcijų, jautriai reaguoja ir į nelaimės ištiktų asmenų prašymus paremti.
Neseniai Airijoje į avariją patekusios ir sunkiai sužalotos jaunos merginos senelis kreipėsi į Lietuvos gyventojus prašydamas surinkti lėšų brangiai kainuojančiam jos gydymui ir tuoj atsirado geranoriškai nusiteikusių žmonių.
Žinoma, patys Airijos lietuviai galėjo padėti šiai šeimai, bet ir emigrantai pirmiausia laukia Lietuvos pagalbos.
Ypač nuskambėjo Dubajaus restorane užspringusios, o vėliau ligoninėje mirusios prodiuserės R.Mikalauskaitės atvejis.
Paaiškėjo, kad jos artimuosius užgulė finansiniai rūpesčiai, nes moteris, nors ilgai gyveno Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kažkodėl nebuvo įsigijusi privalomo sveikatos draudimo, o medicinos paslaugos ten labai brangios, be to, reikia padengti ir palaikų pargabenimo į Lietuvą išlaidas.
Žmonės žaibiškai paaukojo per 30 tūkst. eurų, kai R.Mikalauskaitės drauge prisistatanti viena ukrainietė per socialinius tinklus paprašė pagalbos jos artimiesiems.
Tačiau „Lietuvos rytui“ pasidomėjus šiuo atveju ji kažkodėl vengė bendrauti.
Turint galvoje kriminalinę pačios R.Mikalauskaitės praeitį – ji buvo nuteista už sąvadavimą, kai prisidengdama tariamomis fotosesijomis išvežė iš Lietuvos arabų šeichų seksualiniams poreikiams tenkinti dešimtis nepilnamečių merginų ir jos ten buvo prievartaujamos – gali kilti klausimų ir dėl paramos jai mirus skaidrumo.
Taigi itin svarbu neleisti žmonių geranoriškumu naudotis abejotinos reputacijos asmenims ar net sukčiams, nes tai gali smarkiai pakenkti visuomenės pasitikėjimui visomis paramos akcijomis ir griauti pamažu Lietuvoje stiprėjantį bendruomeniškumo jausmą.
