Gal tai pastabos, mintys, įspūdžiai ar dar kas nors apie vežiojamus asmenis? Tokia pirma smalsumo sukelta mintis.
Ne, tai tik prezidento A.Smetonos, o sovietams okupavus Lietuvą ir Maskvos statytinio J.Paleckio vairuotojo Jono Balčiūno kelionių dienynas, automobilio borto žurnalas, kuris visas pateikiamas knygoje. O žurnale tik datos, kas ir kur važiavo, sukarti kilometrai. Ir viskas.
Yra ir kitas ilgametis tiek A.Smetonos, tiek J.Paleckio vairuotojas – Jonas Abeltinis, kuris gal pats ir nepildė kelionių dienyno, užtat po daug metų į klausimą „Kuris iš prezidentų buvo geriausias?“ atsakė: „Visi jie buvo geri žmonės.“ Diplomatiškiau ir nepasakysi. Tobulas lietuviškas atsargumas.
Archeologai iš puodo šukės rekonstruoja įvairias kultūras, tad nenuostabu, kad vairuotojo kelionių dienynas pastabiam istorikui, ir dar su vaizduotės dovana, gali tapti gera papildoma medžiaga aprašant aukščiausio rango politikų aplinką. A.Smetoną supusio politinio elito personalinę sudėtį autorius jau buvo pristatęs knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“.
„Atėjo laikas pristatyti ir A.Smetonos aktyvioje politikoje nedalyvaujančią aplinką, patarėjus, taip pat žmones – draugus ir gimines, su kuriais mažiau kalbėta apie politiką, o daugiau apie kasdienį gyvenimą, namus, gimines“, – rašo A.Eidintas, pasitelkęs nuo 1937 m. pradžios rašytus Prezidentūros vairuotojo J.Balčiūno užrašus.
Skleidžiasi knygoje ir vis labiau pilnėjantis, bet specialiai nepagražintas A.Smetonos asmenybės paveikslas.
Ir dabar dar paklausinėjus, kas buvo A.Smetona, net ir iš daugiau žinančių sulauktum prieštaringų vertinimų. Ir kaip politiko, ir kaip žmogaus. Savaime suprantama, daug priklauso, kokioje epochoje ir kokiomis aplinkybėmis įgytos žinios.
Man, paaugliui sovietmečio mokykloje, ilgam įstrigo karikatūra, vaizduojanti A.Smetoną pasiraitojus kelnes brendantį („sprunkantį“) per upelį 1940 m. prie Vokietijos sienos. Iš radijo imtuvų „gavarilkų“ kartojamoje radijo pjesėje sklisdavo plieninis vaidinamo A.Smetonos balsas, įsakantis sušaudyti keturis komunarus.
Trumpai drūtai, A.Smetona bailys, kraugerys ir dar fašistas.
Tik įdėjus savarankiškų pastangų ir pasinaudojus nelegalia anuo metu lektūra pirmasis Lietuvos prezidentas man pagaliau atvirto į žmogų, intelektualą, mokantį ne vieną užsienio kalbą, patriotą, vieną ryškiausių tautinės savimonės gaivintojų.
Bet ir tuose ne sovietiniuose tekstuose daug lėmė, kas, kokios partinės priklausomybės asmuo rašo. Politinę nuomonių įvairovę A.Smetonos atžvilgiu Lietuvos istorikai yra išsamiai aprašę, vis dėlto negali ramiai skaityti, kai politinis partinis priešiškumas nenustojo virti net Paskutinio Posėdžio metu.
Paskutinis Posėdis (1940 m. iš birželio 14-osios į 15-ąją) Lietuvos istorijoje yra tarsi biblinis epizodas, kai du kristaplakiai kalė Lietuvą prie kryžiaus. A.Smetona buvo už pasipriešinimą sovietams, bet posėdžiui pasibaigus rezultatu 2:7 pasipriešinimo nenaudai prezidentas nusprendė pasitraukti. Paskutinis lašas tokiam sprendimui, kiek supratau iš knygos autoriaus, buvo Maskvos atsisakymas premjeru skirti S.Raštikį.
Pasitraukimo epopėja knygoje panaši į gerą kino scenarijų. Juolab kad ten dalyvauja abu prezidento vairuotojai. A.Smetonai persikėlus per Lietuvoje pagarsėjusį upelį, dabar tapusį net turistiniu objektu, vairuotojai grįžo į okupuojamą kraštą.
Tęsė savo darbą, bet jau su kitais asmenimis, taip pat minimais kelionių žurnale. Vairuotojai visur reikalingi.
J.Paleckio paveikslas, kaip dramos veikalo dalis, knygoje blankesnis nei A.Smetonos.
Natūralu – skirtingi politiniai dydžiai. Tačiau laikinai į okupuotos Lietuvos vadovus Maskvos įstatyto politiko atvaizdas irgi ne toks, kokį greitomis nupaišėme Sąjūdžio laikais.
Šis portretas – su vidinės dramos požymiais. Žmogaus, kuris suprato, į kokius spąstus pakliuvo ir kokia to pakliuvimo reikšmė.
Labai įdomus knygos skyrius, pavadintas „Justo Paleckio liga“. Pritarčiau autoriui, kad minima liga galėjo būti susijusi ir su suvokimu, kokia tragedija ištiko Lietuvą.
Ir ne jis vienas iš pakliuvusių į ano meto „naująją“ valdžią tai suprato.
Paminėsiu vieną J.Keliuočio, garsiosios prieškarinės „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus, man papasakotą epizodą, kurio knygoje nėra, bet kada nors galėtų būti.
„V.Mickevičius-Krėvė, ką tik grįžęs „išpraustas“ iš Maskvos, užėjęs į svečius iškart krito į fotelį ir pradėjo žodžiais ir ašaromis verkti – „viskas baigta, viskas baigta“, – prisiminė J.Keliuotis.
Man atrodo, kad tiek J.Paleckis, tiek V.Mickevičius-Krėvė ar daugiau į sovietų pinkles įsipainiojusiųjų kur kas labiau išgyveno dėl prarandamos valstybės, tautos nei tokie veikėjai kaip A.Sniečkus ar K.Preikšas.
Įvairaus rango ano meto politikų klaidos, naivumas ir elementariausias kvailumas, jau nekalbant apie išdavystes, istorikų dar ne kartą bus tyrinėjami, tačiau sutinku su A.Eidinto knygos pabaigoje pateikta išvada: „Lietuvos valstybės suverenumą sunaikino ne mūsų klaidos, ryžto stoka, pasyvokas laukimas ar trumparegiškumas ir netgi ne išdavystės, o SSRS įvykdyta okupacija.“x
