Atleistas neteisėtai, bet į darbą nebus grąžintas. V.Karčiausko skundus išnagrinėję teismai išgirdo tik jo darbdavio balsą – departamentas prašė negrąžinti buvusio ilgamečio darbuotojo, nes jam esą nebus sudarytos sąlygos tęsti darbą.
Tokį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) skirtą raštą pasirašė dabartinis Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorius Vidmantas Bezaras.
Tiesa, 2018-aisiais, kai V.Karčiauskas buvo atleistas iš pareigų, V.Bezaras departamentui dar nevadovavo ir atleistam specialistui ne kartą yra sakęs, kad su šia istorija neturi nieko bendra.
„Manome, kad sugrąžinus V.Karčiauską į buvusias pareigas bus sutrikdyta departamento Vilniaus teritorinio skyriaus veikla, atsinaujins senos jo vadovavimo problemos ir konfliktai, formuosis naujos konfliktinės situacijos“, – LVAT nurodė V.Bezaras.
Iš KPD atleistas, bet paveldosaugos srityje iki šiol dirbantis 63 metų V.Karčiauskas įžvelgia dvi baimės sugrąžinti jį į tarnybą priežastis, o tokį teismo sprendimą vadina valstybės tarnybos genocidu.
Kodėl?
– Visi pyksta, kad Lietuvoje valstybės tarnybos darbuotojai dirba labai biurokratiškai, tačiau paaiškėjo, jog jie yra tapę įstaigų vadovų vergais.
Mano procesas parodė, kad šiandien valstybės tarnyboje gali dirbti tik toks žmogus, kuris vykdo įstaigos vadovo nurodymus, nereiškia savo nuomonės ir nerodo jokios iniciatyvos.
Jeigu darbuotojas iš darbo atleidžiamas neteisėtai, yra du keliai – išmokama kompensacija ir viso gero arba jis sugrąžinamas į darbą ir vis tiek gauna tą pačią kompensaciją. Tačiau visa tai priklauso nuo darbdavio norų.
Nesuprantu tokios LVAT pozicijos. Teismo nuomone, valstybės tarnautojas yra niekas.
Darbdavys pasakė, kad nedirbs su šiuo darbuotoju, ir viskas. Teismas nekreipė dėmesio net į nepriklausomo teisės eksperto profesoriaus Tomo Davulio, kuris balandį buvo paskirtas ES bendrojo teismo teisėju, išvadas, – „Lietuvos rytui“ sakė V.Karčiauskas.
– Nuo to laiko, kai buvote atleistas, pasikeitė KPD vadovai, tačiau darbdavys vis tiek nurodė, kad jums nebus sudarytos sąlygos grįžti į darbą. Kodėl?
– Iš pradžių jie bandė rašyti, kad per ketverius metus sumenko mano kvalifikacija, nors aš pats kūriau Lietuvos paveldosaugos sistemą.
Valstybės tarnyboje dirbau 28 metus, todėl man toks požiūris nesuprantamas.
Visą laiką dirbau paveldosaugos srityje, nes man tai ne tik darbas, bet ir pomėgis, gyvenimo būdas. Nuo to nenutolau ir atleistas iš pareigų. Nepraėjus nė mėnesiui po atleidimo įkūriau asociaciją „Istorinis miestas“, kuriai priklauso nemažai fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų – ir didžiųjų investuotojų.
Verslininkams, kurie investuoja į kultūros paveldą, Lietuvoje niekas neatstovauja, o aš dar 1990 metais teigiau, kad išsaugoti paveldą gali tik privati iniciatyva ir privatūs pinigai, valstybė tam niekada neturės tiek pinigų.
Todėl mano kvalifikacija tikrai nesumenko. Teismui pateikiau ilgą sąrašą objektų, dėl kurių esu parengęs išvadas. Manau, kad nė vienas paveldosaugos sistemos žmogus nėra padaręs net pusės to, kas minima tame sąraše. Taip atsitinka, kai darbas ir pomėgis sutampa.
– Gal per tą laiką KPD direktorius rado kuo jus pakeisti?
– Per tuos ketverius metus teismai nagrinėjo šešias man iškeltas bylas: keturias administracines ir dvi baudžiamąsias.
Tačiau KPD direktorius V.Bezaras pats nepasirašė nė vieno rašto, tik tą vienintelį, kuriuo LVAT prašė manęs negrąžinti į darbą.
Aš jam paskambinau ir pasveikinau ne tik su pergale teisme, bet ir su pirmuoju pasirašytu raštu. Jo atsakymas buvo labai trumpas: „Pats supranti, kad tai – ne mano reikalas ir ne aš tai sprendžiu.“
V.Bezarą pažįstu nuo 1995 metų, nes dirbome toje pačiose srityje. Į departamento vadovo pareigas jis ėjo paragintas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, tačiau jam trūko praktinių žinių.
Nors tuomet jau buvau atleistas, padėjau jam pasiruošti konkursui, o iš jo sulaukiau tokio rašto.
– Minėjote, kad galimos dvi nenoro grąžinti jus į darbą priežastys. Kokios jos?
– Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet viena jų turėtų būti teisinga. Viena šių priežasčių – ryšių grandinė, kuri privačiuose pokalbiuose įvardijama paprastai – Audrius Skaistys, Gintarė Skaistė ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Abejoju, ar su tuo susijusi premjerė, bet kad prieš mane veikė tuometis KPD direktoriaus pavaduotojas A.Skaistys ir jo sutuoktinė, dabartinė finansų ministrė G.Skaistė, nėra jokios abejonės.
A.Skaistys – buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) darbuotojas. Vienų mano atostogų metu jis vienai darbuotojai nurodė suderinti projektą sostinės Aludarių gatvėje, kurį norėjo plėtoti jo pažįstami verslininkai.
Projektas buvo geras, tačiau darbuotoja jo nederino, kol aš negrįžau iš atostogų. Sugrįžęs aš jam priminiau, kad sprendimus priima ir atsakomybę už juos prisiima vadovas, todėl jo bandymas mane aplenkti neetiškas. Apie tai parašiau ir tarnybinį raštą.
Nuo to ir prasidėjo mano persekiojimas – man buvo skirtos trys nuobaudos, perkėlimas į žemesnes pareigas ir galiausiai atleidimas.
Kita mažiau tikėtina, bet galima ir logiška priežastis – baimė, kad bus pakeistas kultūros paveldo apibrėžimas.
Jo pakeitimus aš jau pasiūliau kultūros ministrui – siūlau kultūros paveldu laikyti tik tas vertybes, kurios turi visuomeninę reikšmę.
Ne kiekvienas paminklas ar namas, ant kurio kabo memorialinė lentelė, yra kultūros paveldas ir turi būti saugomas valstybės.
Aš vadovavau Nekilnojamojo kultūros vertybių įstatymo darbo grupei, o iš esmės parašiau visą įstatymą, kuris galiojo dešimt metų.
Kol jį parašėme, du kartus važiavome į Prancūziją, savo projektą išvertėme į prancūzų kalbą ir siuntėme šios šalies ekspertams. Iš karto lygiavomės į Vakarus, tik tuomet dar neišdrįsome akcentuoti viešojo intereso.
Be to, turi būti numatyta ir piniginė išmoka valdytojui, jei dėl paveldo išsaugojimo jis patiria apribojimų ir suvaržymų.
– Dėl jūsų veiklos teismai iš viso nagrinėjo šešias bylas. Panašu, kad tikrai kažkam užkliuvote?
– Visų šių bylų iniciatorius buvo A.Skaistys. Kažkodėl jam pasidavė tuometė departamento vadovė Diana Varnaitė ir kitas jos pavaduotojas Algimantas Degutis. Dabar nė vieno jų departamente nebėra, todėl man neliko su kuo pyktis.
Neatmetu, kad A.Skaistys galėjo daryti spaudimą departamentui dėl finansų, nes jo žmona – finansų ministrė.
– Departamentas rašte teismui minėjo tris jums skirtas nuobaudas. Už ką buvote nubaustas?
– Pirmoji nuobauda buvo susijusi su karių kapais Antakalnyje. Man atostogaujant vienas inspektorių buvo surašęs aktą dėl neteisėto karių palaidojimo šalia kapinėse esančio memorialo. Aš jo nepasirašiau, nes jau tuomet nepritariau, kad svetimos kariuomenės karių kapai būtų įtraukti į kultūros paveldą.
Ta nuobauda liko galioti, bet tokios sudėtingos situacijos sprendimui turėjau tik vieną dieną, vos grįžęs iš atostogų. Tačiau šiandien dėl tos nuobaudos net savaip didžiuojuosi. Tai buvo politinis sprendimas – reikėjo išsivynioti stengiantis kuo mažiau pakenkti valstybei ir visuomenei.
Kita nuobauda buvo paskirta dėl Abejučių pilkapyno. Departamentas teismui pateikė daugybę ištraukų iš tos bylos, bet jei būtų įdėję visą bylą, būtų buvę aiškiau.
Buvo sudarytos dvi komisijos, jos priėmė skirtingus sprendimus, bet teismas nuobaudą panaikino.
Trečioji nuobauda man visai nežinoma, nes ji buvo paskirta praėjus mėnesiui po mano atleidimo.
Nesu matęs net jos teksto, bet kartą, likus gal trims minutėms iki teismo posėdžio, man buvo bandoma įteikti kažkokius dokumentus. Aš jų neskaičiau.
Departamente iš tiesų buvo tokia praktika, kad, išėjus darbuotojui ir prasidėjus teismo procesui dėl jo atleidimo, apsidraudžiant būdavo suorganizuojama dar kokia nors nuobauda. Tikiuosi, dabar taip nebėra.
– Jums buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos, tačiau abu kartus buvote išteisintas. Kuo buvote kaltinamas?
– Abu tyrimus buvo pradėjusi STT, o aš buvau kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba be tikslo pasipelnyti. Viena byla buvo dėl Vilniuje, Birutės g. 40, kita – dėl Žygimantų g. 12 esančių objektų.
Jei būčiau nedaręs tų veiksmų, kuriais buvau kaltinamas, tikrai būtų buvęs piktnaudžiavimas tarnyba arba neveikimas. Tik neaišku, koks būtų to tikslas.
Birutės gatvėje stovėjo senas medinis namas, buvusi rusų gubernatoriaus vasaros rezidencija. 2011–2012 metais jis kelis kartus degė, buvo atstatytas ir tos autentikos jau beveik nebuvo likę. Savininkai atkurti pastatą atsisakė, o dėl leidimo suderinti naują projektą sulaukiau kaltinimų.
STT ir prokuratūra užsispyrusios skundė visus sprendimus, bet visų instancijų teismai nurodė tą patį – aš nepadariau jokio nusikaltimo.
Pradėjus nagrinėti bylą dėl statybų Žygimantų gatvėje prokuratūra jau buvo pasimokiusi, bet STT – dar ne. Prokurorai bylą nutraukė gal penkis ar septynis kartus, bet visus sprendimus skundė departamentas ir STT. Nors bendraujant su STT pareigūnais man susidarė įspūdis, kad jie patys suprato užsiimantys niekais.
Bet A.Skaistys – buvęs nusipelnęs ir garbės ženklu apdovanotas STT darbuotojas. Šis bandymas mane nuteisti buvo labiau panašus į jo paties piktnaudžiavimą tarnyba.
– Teismą tarsi laimėjote, bet tarsi ir pralaimėjote – teismai pripažino, kad buvote atleistas neteisėtai, priteisė 25 tūkst. eurų, tačiau į darbą negrąžino. Ar planuojate kovoti toliau?
– Šiuo metu su advokatais ruošiame prašymą LVAT, kad būtų atnaujintas teismo procesas ir dar kartą išnagrinėti mūsų argumentai. Jei nieko nepasieksime, aš nusiteikęs kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, nes susidorojimas vyksta toliau.
Nors departamentas pralaimėjo iš esmės viską, mobingu prasidėjęs susidorojimas tęsiasi toliau. Iš manęs atimtas viso gyvenimo įdirbis, visas darbas visuomenei ir valstybei.
Kai buvau atleistas, į Darbo biržą taip ir nenuėjau, įkūrėme asociaciją, pateikiau daug ekspertinių išvadų.
Darbo užtenka, įtampos mažiau, o tai svarbu. 2017 metais, kai prasidėjo mano medžioklė, atsidūriau ligoninėje, man buvo pakeistos kelios kraujagyslės, bet viskas baigėsi gerai.
– Kodėl vėl norite antrą kartą bristi į tą pačią balą?
– Dėl vieno paprasto dalyko – paveldosaugos sąvokų sutvarkymo. Aš siekiu pagarbos paveldo savininkams ir investuotojams, nes dabar to labiausiai trūksta.
Nebūtinai turiu būti grąžintas į tas pačias pareigas, yra ir daugiau laisvų vietų, nėra tik noro mane sugrąžinti.
