Profesionalūs veterinarijos gydytojai ir patyrę sūrininkai Jevhenas ir Marija Tverdochlibovai su dviem sūnumis ir dukra priegobstį rado Varėnos rajone, Puodžių kaime, pas jau ne vienus metus sūrius gaminančius Valdą Kavaliauską ir Rasą Ilinauskaitę.
Šie žinomi Lietuvos sūrininkai su Jevhenu ir Marija susipažino Ukrainoje prieš šešerius metus per sūrių meistrų konferenciją. Ta pažintis ir lėmė, kad ukrainiečiai, bėgdami nuo karo, pasuko Lietuvos link.
Ožkas paleido į niekur
Išpuoselėtame Jevheno ir Marijos ūkyje ir sūrinėje Olysovkos kaime iki Rusijos invazijos buvo beveik penkiasdešimt ožkų. Nuo kovo 12-osios iki balandžio 27-osios jie ūkininkavo net okupuoti rusų.
„Vienas sunkiausių mūsų gyvenimo sprendimų buvo, kai atidarėme savo ūkio vartus ir išleidome keturiasdešimt ožkų į niekur“, – žiūrėdamas į vešlioje žolėje besiganančias lietuvių ožkas Puodžių kaime sunkiai rinko žodžius Jevhenas.
Paklaustas, ar nebuvo galima tų ožkų kam nors palikti prižiūrėti, ukrainietis vos tramdė ašaras: „O kam? Rusų kareiviams? Kad jie į jas kaip į taikinius šaudytų? Kaime buvo likusios vos kelios šeimos pensininkų, kurie tikrai nebūtų pajėgę pasirūpinti dar ir mūsų gyvuliais.“
Auginti ir veisti ožkas, o iš jų pieno gaminti sūrius Marija su Jevhenu pradėjo 2016 metais. Prieš tai ant iš tėvų paveldėtos žemės netoli Charkovo savo jėgomis per metus ir du mėnesius pasistatė namą ir fermą.
„Anksčiau aš dirbau informacinių technologijų srityje, o Marija veisė šunis, dalyvaudavo su jais parodose, pardavinėjo užsienyje. Tačiau kai 2014 metais prasidėjo pirmasis rusų išprovokuotas karas, šis verslas nebeturėjo perspektyvų.
Nusprendėme įsigyti veislinių ožkų. Pirmąsias atsivežėme iš Vokietijos.
O vėliau olandiškų ir angliškų veislių radome ir Ukrainoje.
Kai supratome, kad sūriams gaminti reikės daugiau pieno, įsigijome vietinių veislių ožkų, jas daugindami savo bandą gana greitai išauginome iki beveik penkiasdešimties.
Prieš vasario 24 dieną prasidėjusį karą gaminome devynias rūšis sūrių iš ožkų pieno, kelias rūšis jogurto, tai pardavinėjome Charkove“, – pasakojo ukrainietis.
Rusai grasino sušaudyti
Prisimindamas, kaip kūrė savo ūkį, Jevhenas vis nukreipdavo kalbą nuo temos apie karą, bet galiausiai sugrįžo į dieną, kai jo gyvenimas galėjo nutrūkti.
„Rusų kariai mane suėmė, nuvedė į mišką ir liepė pačiam išsikasti kapą. Kai stovėjau ant jo krašto, prie smilkinio pridėjo automato vamzdį. Bet nesušaudė. Kaip supratau, arba jiems tiesiog reikėjo pramogos, arba norėjo, kad kuo greičiau paliktume namus, nes jiems labai rūpėjo mus apvogti. Taip ir atsitiko. Jie mūsų namus tiesiog nusiaubė.
Paskutinis signalas, privertęs kuo greičiau bėgti iš namų, buvo rusų grasinimai, kad jie man matant išprievartaus žmoną“, – prisiminė ukrainietis.
Rusų karių kaime buvo apie penkiasdešimt, bet iš kokio jie padalinio, Jevhenas negalėjo nustatyti, nes ant jų drabužių nebuvo jokių skiriamųjų ženklų, tik vadinamoji Georgijaus juostelė.
Olysovkos kaime, kuriame yra maždaug keturiasdešimt trobų, tuo metu iš jaunesnių gyventojų buvo likę tik Marija ir Jevhenas, kiti išvyko anksčiau.
„Mūsų tėvai pačią pirmą karo dieną išvažiavo į Ukrainos vakarus, o vėliau Marijos mama su vaikais pasitraukė į Slovakiją.
Mes pasilikome, nes jei būtume važiavę sykiu, ožkos vasario mėnesį būtų iš karto žuvusios.
Buvo šalta, o sniego – kone iki kelių. Taigi du mėnesius su ožkomis gyvenome karo sąlygomis“, – kalbėjo Jevhenas.
Prieš išvažiuodamas iš Ukrainos jis Charkove dar spėjo atsisveikinti su savo tėvais.
Tėvas, patyręs chirurgas, liko, nes buvo labai reikalingas miesto ligoninėje, perpildytoje sužeistų ukrainiečių karių.
Po kelionės – vėl kelionė
Pajudėjus iš namų visas Marijos ir Jevheno turtas tilpo automobilyje, o priekaboje buvo aštuonios veislinės ožkos. Į Ukrainos gilumą iš Charkovo rusai jiems neleido pravažiuoti, todėl pabėgėliai buvo priversti vykti į Rusijai priklausančią Belgorodo sritį.
Įveikę apie tūkstantį kilometrų jie pernakvojo pas draugus, o iš ten pasuko Latvijos link. Bet prie jos sienos kartu su kitais karo pabėgėliais teko prastovėti net 40 valandų.
„Mūsų istorija, palyginti su kitomis, kurias išgirdome Latvijos pasienyje, – lengvas pasivaikščiojimas. Tiesa, sudėtinga buvo gabenti ožkas, nes jos – itin jautrūs gyvuliai, dėl patirto streso dažniausiai nustoja ėsti ir gerti.
Todėl teko dažnai sustoti ir tiesiog per prievartą jas girdyti, šerti. Latviai mus labai geranoriškai praleido. Dabar mūsų augintines priglaudė viena latvių šeima, išmananti, kaip apsieiti su angliškų veislių ožkomis“, – atviravo Jevhenas pasakodamas apie kelionę į Lietuvą.
Šiek tiek atsipūtę Varėnos rajone ukrainiečiai vėl išsiruošė į kelionę – Ukrainoje reikėjo susitvarkyti daugybę dokumentų, susijusių su paliktu ūkiu, o svarbiausias tikslas buvo iš Slovakijos parsivežti vaikus.
Po trijų savaičių, sukorę beveik puspenkto tūkstančio kilometrų, Marija su Jevhenu vėl grįžo į Lietuvą. Visa šeima laikinai apsistojo Varėnos rajone esančiame Žilinų miestelyje. Čia juos sodyboje priglaudė Valdo ir Rasos draugai.
Ateitis – gana miglota
„Nuo mūsų laikinų namų iki Valdo ir Rasos ūkio – vos dešimt minučių kelio. Visi sykiu ūkininkaujame – melžiame ožkas, gaminame sūrius. Kasdien primelžiame apie du šimtus litrų pieno. Gaila, kad aplink nėra ūkininkų, kurie laikytų karvių bandą, nes aš moku gaminti sūrius ir iš jų pieno“, – kalbėjo Jevhenas.
Tuo metu Marija tikisi savo veterinarės patirtį pritaikyti ir Lietuvoje, nes specialistų, išmanančių apie ožkų gydymą, yra nedaug.
Ukrainiečiai prisipažino negalintys net spėlioti, kiek laiko praleis Lietuvoje. „Kas žino, kiek truks karas ir kuo jis baigsis? Be to, ar bus kur grįžti, juk prie mūsų kaimo vyko mūšiai“, – ištarė J.Tverdochlibovas.
Karo pabėgėlius priglaudęs V.Kavaliauskas pasidžiaugė, kad ukrainiečiai yra tikri sūrininkai profesionalai, tačiau prisipažino, jog konkrečių planų dėl tolesnio bendro ūkininkavimo dar nesudėliojo.
„Mūsų ūkis – nedidelis, suplanuotas keturių žmonių veiklai. Dirbame mes su žmona ir dar du samdomi žmonės.
Sūrių, padedant Jevhenui ir Marijai, galėtume prigaminti dar daugiau, bet juk reikia, kad ir valgytojų atsirastų bent ketvirtadaliu daugiau.
Tikiuosi, kad iššūkius bendrai įveiktume. Juk Jevhenas moka gaminti tokius sūrius, kokių Lietuvoje dar niekas negamina“, – kalbėjo V.Kavaliauskas.
