Ką parodė kūno kalba?
Viešojo kalbėjimo ir kūno kalbos specialistas Igoris Vasiliauskas pastebėjo, kad trečiasis G.Nausėdos pranešimas – pati ilgiausia jo pasakyta kalba, tačiau ne pati ilgiausia šalies vadovų istorijoje. Anot eksperto, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sakydavo ir ilgesnes kalbas.
„Kitaip negu antrojoje kalboje, šį kartą jis pakankamai stipriai artikuliuoja tą skirtį „aš ir kiti“. Jis kalba apie save „aš tą padariau, aną pradėjau“. Tai yra proceso dalykas, bet jis nekalba apie rezultatus – ką per tą laikotarpį jis pasiekė.
Matosi, kad „aš pradėjau“, o va kita pusė, greičiausiai Seimo dauguma, esą neleido realizuoti tai, ką aš norėjau. Tai nėra blogai tais atvejais, kai nori distancijuoti, atskirti save nuo neigiamų pasekmių arba rezultatų. Bet jeigu nori konsoliduoti visuomenę, pradžioje gali sakyti „aš ir jie“, bet paskui turi pereiti į „mes“. Šios jungties kalboje pasigedau“ – portalui lrytas.lt įvertino ekspertas.
I.Vasiliauskas pastebėjo daug netiesioginės kritikos valdančiajai daugumai, nors tos pastabos, anot jo, buvo pateiktos gana aptakiai. Be to, priešingai negu kitų kalbų metu, atsirado garsinis emocinis fonas.
„Prezidentas pradėjo artikuliuoti emociją. Greičiausiai tai turėjo būti kažkokie mokymai. Kitose kalbose jis atrodydavo prėskai – neišreikšdavo emocijų. Šį kartą jis, su kažkieno pagalba, pabandė pastiprinti savo kalbą emociniu garsiniu fonu. Prie viso to prisidėjo ir gestai – kūno kalbos elementas. Gestų buvo“, – pastebėjo I.Vasiliauskas.
Jo teigimu, viešai kalbančio asmens gestai parodo, kaip saugiai, užtikrintai savo kalboje jis jaučiasi.
„G.Nausėda labai ilgai įeidinėjo į komforto būseną, į gerą savijautą, kai jis kalba, žino, ką kalba, ir gerai jaučiasi. Jeigu teisingai fiksavau, dar 17-ą pranešimo minutę jis labai jaudinosi.
Apskritai mūsų prezidentas yra jausmo žmogus – jis labai jaudinosi, ir tą parodė nevalingas, iš pasąmonės ateinantis „alkūnių mušimas“. Iš principo alkūnės turėtų būti laikomos statiškai, bet kairė bei dešinė rankos mušė, kaip dirigento – tai parodo, kad žmogus yra susijaudinęs“, – nurodė ekspertas.
I.Vasiliauskas pasigedo ir prezidento kalbos rišlumo – ekspertas teigė susidaręs įspūdį, kad kalba parašyta kelių skirtingų prezidento patarėjų, kurie galiausiai tiesiog sujungė atskiras dalis, tačiau nepasirūpino rišliu perėjimu tarp dalių.
„Jausmas, kad tekstą jam sudėjo visi patarėjai, išmanantys savo sritį, ir ką galvojo, kad svarbu sudėti, tą ir sukišo. Nėra kalbos vientisumo, sujungiamųjų dalių – perėjimai gana grubūs“, – pastebėjo jis.
Galiausiai kalbos ilgumas, anot eksperto, atsisuko prieš patį prezidentą. „Pereinant į paskutinį trečdalį jis pavargo – prasidėjo tarties, kirčiavimo klaidos“, – nurodė I.Vasiliauskas.
Kalba tai, kas „jam patogu“?
Tuo metu G.Nausėdos kalbą įvertinusi Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė pirmiausia pabrėžė, kad tokio ilgumo šalies vadovo pranešimas ateityje pasikartoti nebeturėtų.
„Jeigu jau nusprendi daryti valandos trukmės metinį pranešimą, tai reikėtų jį atitinkamai ir sukonstruoti, pagalvoti apie pateikimą. Matėme, kaip krito žiūrinčiųjų skaičius dėl to, kad tai yra tiek sudėtinga klausyti, kad žmonės tiesiog nebenori.
Atkreipsiu dėmesį: kai prezidentas pradeda kalbą, jis pirmiausia kreipiasi į Lietuvos žmones. Jeigu tu nori išlaikyti žmonių dėmesį, tai padaryti valandos ilgio kalbą, kuri yra skaitoma monotoniškai, yra blogiausia, ką gali padaryti. Nesakau, kad prezidentas šį kartą nesiruošė – matosi, kad yra šiek tiek ruoštasi, nes jis labai retai ruošiasi savo viešiems išstojimams. Bet pats formatas tikrai netinkamas“, – portalui lrytas.lt komentavo politologė.
Pasak R.Urbonaitės, apskritai šios metinės prezidento kalbos turinys buvo platus ir logiškas, tačiau kai kurie dalykai ją itin nustebino.
„Logiška, kad pradėta ir daug dėmesio skirta Rusijos agresijai prieš Ukrainą, pasikeitusiai mūsų bendrai saugumo situacijai. Atrodo, su užsienio politika daugiau mažiau mes sutariame, prezidentas pažymėjo bendrą darbą kartu su Vyriausybe ir diplomatų korpusu, nors, pavyzdžiui, vienas užsienio politikos klausimas jau buvo išmestas visai į kitą dalį – tai yra klausimas, susijęs su Kinija.
Pasirodo, kad jau ten prezidentas nėra užsienio politikos formuotojas – čia jau yra tik stebėtojas. Tai mažų mažiausiai yra keista, bet, matyt, prezidentui nebuvo labai patogu save pripažinti kaip užsienio politikos formuotoją, nes tada tektų pripažinti ir tam tikras klaidas. Labai keista, kai prezidentas kritikuoja užsienio politiką arba jos kažkokį klausimą, kai yra vienas iš užsienio politikos formuotojų“, – svarstė specialistė.
Politologė taip pat pastebėjo, kad šalies vadovas nevengia pabrėžti savo indėlio į valstybės gerovę, taip sumenkindamas Vyriausybės darbą.
„Aš ir Vyriausybė“, „aš ir kiti politikai“ – tas santykis yra labai keistas. Net ten, kur, atrodo, yra visiškai Vyriausybės veiklos kryptis, prezidentas būtinai pažymės, kad „čia aš norėjau, aš teikiau, aš inicijavau“, bet jau pasakyti, kad mes radome bendrą sprendimą, prezidentui yra gana sunku. Jis pažymi savo išskirtinumą ir gerumą, o tada ieško, kaip sukritikuoti Vyriausybę“, – vertino pašnekovė.
Taikytojo vaidmuo – neįmanomas
R.Urbonaitę nustebino ir „aukščiausios emocinės natos sukėlimas“ dėl vakcinacijos kritikos – pasak jos, tokių epitetų, kokie buvo išsakyti prezidento kalboje, iki šiol nebuvo niekur.
„O tai yra klausimas, kuris, atrodo, jau nebeturėtų būti net pakeliamas nuo dugno, nes tu pakeli visą dumblą. Keisčiausia, kad prezidentas bandė veikti labai aktyviai, bet dabar visa kaltė yra sukurta tik Vyriausybei. Tuo labiau, kad net pats prezidentas prieš metus savo kalboje nepasinaudojo proga žmones paraginti skiepytis. Po metų sakai, kaip visi blogai dirbo, o tu buvai geras.
Plius, priminsiu, kad apie jo antrą skiepą mes iš viso sužinojome tiesiog atsitiktinai, nes laukėme, o Prezidentūros komentaras buvo toks, kad jie tiesiog nematė aktualumo“, – priminė R.Urbonaitė.
Politologė svarstė, kad šių metų G.Nausėdos pranešime stengtasi apimti kuo daugiau klausimų, tačiau iš tiesų svarbūs aspektai buvo praleisti.
„Tiek daug yra aktualių klausimų – ir visuomenės susiskaldymo, ir vertybiniai, bet prezidentas pasirinko kalbėti apie tai, kas jam yra parankiau ir saugiau. <...> Nepaisant to ilgumo turime situaciją, kai labai aiškiai kažko išgryninti negalime, bet galiausiai ateina Dalia Grybauskaitė, pasako trijų minučių kalbą, ir tampa antraščių bei portalų lydere.
Manau, turinio prasme kalba nebuvo labai užaštrinta, kai kur buvo galima ir aštriau pasakyti, tai aš sveikinu tokį nekonfliktavimą arba to žibalo į ugnį neįpylimą. Tas nuosaikumas buvo, bet iš jo atsirado ir nuobodulys. Kitaip tariant – prezidentas tarsi pasirinko tokią taktiką, kad „aš liksiu sveikas, socialiniai tinklai irgi ramiai sėdės“, bet kai pasirenki tokią taktiką, tikėkis, kad ateis Dalia Grybauskaitė, kuri žino, kaip pritraukti dėmesį, ir pasakys tai, kas žiniasklaidoje uždominuos“, – lrytas.lt kalbėjo MRU lektorė.
Ji taip pat labai abejoja, kad G.Nausėda galėtų užimti tarpininko vaidmenį tarp šiuo metu konfliktuojančio Seimo – R.Urbonaitės teigimu, prezidentas jau yra parodęs, kurią konflikto pusę jis palaiko.
„Aš nelabai supratau, kaip apskritai tai atsirado kalboje, kai prezidentas jau prieš kelias dienas yra aiškiai pasakęs, kurią pusę jis palaiko. Tai yra neįmanoma – jeigu tu jau pasakei, kurią pusę palaikai, ir šitoje kalboje labai aiškiai matėsi simpatijos buvusiai vyriausybei, ir dabartinei opozicijai, tai nelabai suprantu, kaip tu gali būti moderatoriumi.
Tai reiškia, kad tu jau esi vienoje iš barikadų pusių, tai nematau jokių galimybių jam būti nei moderatoriumi, nei dialogo inicijatoriumi. Seime šiandien situaciją galima būtų apibūdinti taip: arba susitvarkote, arba susitvarkote, nes kito varianto nėra. Mes kalbame apie labai rimtas problemas“, – pabrėžė politologė.
„Laimė truko 15 minučių“
Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo ekspertė Neringa Bliūdžiūtė prezidento metinį pranešimą įvertino taip: „15 minučių – Prezidento ir 45 – piktesnio ūkvedžio“.
„Taip, pirmosios 15 minučių besiklausant prezidento metinio pranešimo pozityviai nustebino – aiški tema, strateginės kryptys. Kalbėjo palaikydamas akių kontaktą ir intonaciją. Pačios nuostabai barškinau klavišais pagyrimus. Pagyrimus pradžiai, išskyrus pirmuosius sakinius, struktūrai, žinutei ir repetavimui.
Bet laimė truko 15 minučių. Paskui įsijungė eilinis prezidento „sudėsiu viską, kas ant širdies“ ir „aš pavarysiu ant visų, bet Jūs tai susivienykit“. Ir tada pradinės žinutės išplaukė“, – rašė ekspertė.
N.Bliūdžiūtė pastebėjo, kad po pranešimo palikta emocija – erzulys, o palikta žinia – nežinia.
„Kaip ir praeitais metais, prezidentas pradėjo su „galit sėstis“. Na kas čia per neišgyvendinamas pasąmoninis srautas? Tiesiog reikia patylėti, padaryti pauzę tuo metu – tikrai niekas neliks stovėti…“, – pabrėžė ji.
Per 15 pirmųjų prezidento kalbos minučių ekspertė pastebėjo net kelis pagirtinus aspektus.
„Stiprus atlikimas. Geras akių kontaktas ir stipri intonacija. Kitaip tariant, geras santykis tarp skaitymo, rėmimosi tekstu ir palaikymo ryšio su auditorija. Matosi, kad repetuota ir tai nuostabu.
Pradžia. Vėl prarastos pirmosios minutės, jas skiriant situacijos konstatavimui. „Stoviu prieš jus, kad apžvelgčiau“. Matome, kad stovite, žinome, kad apžvelgsite. Ir žinome, ką pasiekėme per 30 metų. Įprasta pradžia, bet ji neįtraukia. Akivaizdžių dalykų kartojimas vagia energiją, kuri pradžioje yra aukso vertės. Ta dalis pradžios nuo Ukrainos būtų pakankama.
Aiški lydinti tema ir struktūra. Turiu pripažinti, nustebino aiškumu ir akcentais. Aiškus ir adekvatus naratyvas: reakcija į Rusijos agresiją, pagalba Ukrainai ir mūsų prisitaikymas prie naujos saugumo situacijos. Aišku, nepamirštant savo kertinio žodžio „gerovė“, – įvertino N.Bliūdžiūtė.
Ekspertė pabrėžė, kad šių pirmųjų 15 minučių ir būtų užtekę.
„Bet mintis buvo paserviruoti sakartveliškus pietus, kur nuo penkiolikos patiekalų nebeaišku, kas skanu, o rūgštys kyla…“, – apibendrino ji.
