Kad Antakalnio kapinėse nebeliktų memorialo sovietų kariams, trečiadienį pritarė savivaldybės taryba.
Dėl to balandžio pabaigoje teko keisti nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo kriterijus, paskui Kultūros paveldo departamentui (KPD) patikslinti Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių kapų vertinimo tarybos aktą, išbraukiant iš jo vertingųjų savybių aprašo 6 figūrines stelas, vaizduojančias sovietinius karius.
Dėl tiesmukiško požiūrio į paveldo objektus, kai jais tapo ir sovietų karių kapai, dabar teko priskaldyti daug malkų.
Nors kadaise paveldosaugininkas V.Karčiauskas prieštaravo, kad Antakalnio memorialas taptų kultūros vertybe, ir dėl to netgi užsidirbo nuobaudą.
Prancūzai buvo nustebinti
V.Karčiauskas sakė, kad Antakalnio memorialo istorija ilga ir paini. 1993 metais, kai paaiškėjo, kad sovietų kariuomenė pajudės iš Lietuvos, buvo įkurtas Kultūros paveldo centras, kuriam jis vadovavo.
Kai rusai ėmė baimintis, kad sovietų karių kapai Lietuvoje bus niokojami, į Kultūros vertybių registrą buvo įtraukta per šimtą jų palaidojimo vietų.
Tų metų pavasarį V.Karčiauskas su kolegomis paveldosaugininkais išvyko į pirmąją stažuotę Prancūzijoje.
„Ten pasidomėjus Antrojo pasaulinio karo palaidojimų vietomis prancūzai negalėjo suprasti, kodėl mes jas laikome kultūros paveldo objektais“, – prisiminė V.Karčiauskas.
Prancūzai paaiškino, kad tai – tarpvalstybinių sutarčių reikalas ir paveldo specialistai dėl svetimų valstybių karių kapų niekada sau nesuko galvos.
Namas – gerbėjų rūpestis
V.Karčiauskas pateikė pavyzdį, liudijantį, kad prancūzai apskritai taip tiesmukiškai nežvelgia į paveldo objektus.
Lilyje yra namas, kuriame gyveno Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas Maximillienas Robespierre’as.
„Nustebino, kad tokio garsaus veikėjo atminimo lentelė pakabinta tik antrojo aukšto lygmenyje.
Mums paaiškino, kad namas joks paveldas, lentelę pakabino M.Robespierre’o gerbėjų draugija, o kai ją nuleisdavo žemiau, priešininkai sudaužydavo“, – pasakojo V.Karčiauskas.
Tad sugrįžus iš Prancūzijos jį su kolegomis kamavo klausimas – ką daryti su sovietų karių kapais? Nenorėdami, kad santykiai su Rusija paaštrėtų, paveldosaugininkai nusprendė, kad geriau palaukti, tokių kapų į Kultūros vertybių registrą netraukti.
Nutraukė „Misiją Sibiras“
Tačiau klausimas Vilniuje pasisuko kitu kampu, kai rusų karių kapų atminimo išsaugojimu besirūpinantys asmenys maždaug prieš dešimtmetį surado iki tol nežinomą karo aukų palaidojimo vietą.
Jie sovietų karių palaikus be suderinimo perlaidojo šalia Antakalnio memorialo, pastatė kuklius paminklus. Tiesa, Antakalnio kapinės tada dar nebuvo įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.
Bet KPD Vilniaus skyriaus inspektorius vis tiek surašė nusižengimų aktą.
Jį patvirtinti grįžusiam iš atostogų V.Karčiauskui buvo likusi viena diena. Jis to nepadarė, nes toks aktas galėjo būti taikomas tik paveldo objektams, ir sulaukė nuobaudos.
Tada prasidėjo spaudimas iš Rusijos pusės.
Šios šalies ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė, su svita apsilankęs pas tuometį užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį, be užuolankų pareiškė: jei lietuviai baus už tai, kad tvarkomi sovietų karių kapai, gali pamiršti „Misiją Sibiras“. Jos metu savanoriai tvarkė lietuvių tremtinių kapus Sibire.
V.Karčiauskas tuo metu manė, kad geriau bus, jeigu „Misija Sibiras“ vyks toliau.
Dar mėnesį vilkinęs priimti sprendimą dėl atvejo prie Antakalnio memorialo jis nusprendė, kad nėra reikalo ne paveldo objekte bausti už paveldo įstatymų pažeidimą.
Tada KPD pradėjo V.Karčiausko tarnybinio nusižengimo tyrimą, nubaudė sovietų karių palaikus perlaidojusius ir paminklus pastačiusius asmenis.
„Ir greitai turėjome rezultatą – „Misiją Sibiras“ teko nutraukti“, – pasakojo paveldosaugininkas.
Į paveldą žvelgia kitaip
Po to, kai nubaudė V.Karčiauską, KPD skubiai Antakalnio kapines įrašė į Kultūros vertybių registrą, įskaitant ir sovietinį memorialą.
„Tokia Antakalnio memorialo istorija, bet didžiausia bėda ne tai. Vertindami paveldo objektus mes iki šiol vadovaujamės ne pasaulio, o Rusijos praktika“, – kalbėjo V.Karčiauskas.
Jo žodžiais, paveldas pirmiausia yra viešasis interesas: „Pas mus į šią sąvoką sukišta daugybė to, kas nėra viešasis interesas. Jeigu būtų kitaip, ar būtų kilęs skandalas, tarkim, dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo?“
Sovietų karių kapinės – nejaugi tai Lietuvos kultūros paveldas, pasididžiavimas ir garbė? Ir to ne kartą klausė V.Karčiauskas. Jo nuomone, paveldas yra ne viskas, kas sena ir kas įvyko Lietuvoje.
Paveldas pirmiausia turi pademonstruoti, kas mes tokie, iš kur atėję.
Tačiau net nepriklausomybės laikais dauguma paveldosaugininkų mąstė kitaip.
Nukelti ne taip paprasta
„Antakalnio kapinėse nebeliks to, kas nesusiję su mirusiųjų pagerbimu, o tik perteikė sovietinę propagandą.
Sovietai taip jau elgdavosi, aikštes bandydami paversti kapinėmis, o kapines – ideologijos kompleksais.
Neketiname liesti palaidojimo vietų ir antkapių, tačiau pats memorialas yra kapinėms netinkantis militaristinis monstras, todėl jis iš ten bus iškeltas“, – aiškino meras Remigijus Šimašius.
Paminklas bus nukeliamas stengiantis jam nepakenkti – arba atskiromis stelomis, arba jų segmentais.
Stelos bus nukeltos, kai tik jas valstybė perduos savivaldybės nuosavybėn.
Planuojama, kad dėl didelės darbų vertės prireiks skelbti tarptautinį viešąjį pirkimą šiems darbams atlikti, o pirkimo ir nukėlimo procesas gali užtrukti kelis mėnesius.
Kur po nukėlimo atsidurs paminklai – muziejuje ar kitur, dar bus sprendžiama, tačiau aišku, kad jų nebeliks viešojoje erdvėje.
Į Antakalnį perkėlė karių palaikus iš kitur
Antakalnio memorialo figūrinės stelos – iš šviesiai pilko granito, pastatytos ant kvadratinio rausvo granito postamento. Šalia – bronzinis aukuras ant kvadratinio postamento bei 16 stačiakampių juodo šlifuoto granito antkapinių plokščių ant granito postamento su karių pavardėmis.
Šioje Antakalnio kapinių dalyje 1944–1945 metais buvo laidojami Sovietų Sąjungos kariai.
1951-aisiais jiems įrengtas memorialinis ansamblis, kurio architektai – Levas Kazarinskis ir Anatolijus Kolosovas. Į jį buvo perkelti karių palaikai ir iš buvusios Ivano Černiachovskio (dab. Vinco Kudirkos) aikštės, Naujosios Vilnios, Žvėryno ir kitų Vilniaus vietų.
Ne kartą prie Antakalnio memorialo karių palaikai perkelti ir vėliau, o 1976–1984 metais memorialas rekonstruotas.
