Simboliška, kad Centras šeštadienį duris atvers VDU Švietimo akademijos patalpose Vilniuje, kurios yra Taraso Ševčenkos – iškilaus ukrainiečių poeto ir dalininko vardu pavadintoje gatvėje.
Pagrindinis Ukrainos centro tikslas – sukurti atvirą erdvę ukrainiečių bendruomenei, kurioje karo pabėgėliai galėtų gauti informaciją apie kultūros ir švietimo galimybes Vilniuje bei visoje Lietuvoje.
Čia ukrainiečių bendruomenė galės organizuoti renginius, vykdyti įvairiausias veiklas pagal užimtumo poreikį vaikams ir visiems bendruomenės nariams – bus organizuojama informacinė, teisinė ir psichologinė pagalba. Tai pirmasis toks ir analogų neturintis centras, kuriame ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje ne tik galės vykdyti savo socialines ir kultūrines veiklas, bet ir sulauks realios pagalbos.
Centrui susikurti ir pradėti veiklą padėjo Maltos ordinas ir Jaunieji maltiečiai, Lietuvos jaunimo centrų asociacija, Vilniaus atviras jaunimo centras „MESS ir Žalianamis“, viešoji įstaiga Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinis centras, Raudonasis kryžius, Moterų informacijos centras, organizacija „Gelbėkit vaikus“, Lietuvos Caritas.
Centras padės ne tik stiprinti ukrainiečių bendruomenės interesų Lietuvoje atstovavimą bei kultūrinę diplomatiją Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (ES), tačiau prisidės prie Ukrainos pasirengimo narystei ES.
„Svarbiausia centro misija – padėti Ukrainos vaikams ir moterims, kurios dėl karo baisumų turėjo palikti savo namus. Šiuo metu Lietuva priglaudė per dvidešimt tūkstančių vaikų ir paauglių, nemažai jų neturi nei tėvų, nei globėjų. Visi jie išgyvena psichologiškai sunkų gyvenimo etapą, nes daugelio tėvai ir broliai kariauja fronte“, – bendraudamas su portalu lrytas.lt, sakė centro vadovas, Kovo 11-osios Aktos signataras, buvęs ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.
Paklaustas, kodėl ryžosi imtis tokių atsakingų ir nelengvų pareigų, jis teigė esąs įsitikinęs, kad šiuo metu visi vardan Ukrainos privalome daryti ką galime: „Mano namuose vienu metu gyveno trys ukrainietės žurnalistės ir dvylikos metų berniukas. Viena iš moterų labai sunkiai serga. Kai matai, kaip jos kasdien telefonais gaudo kiekvieną žinutę apie tai, kas darosi jų tėvynėje, kai išgirsti, kad Kyjive savo namuose buvo užmušta viena jų kolegių žurnalisčių, tada atrodo, kad ir emociškai, ir fiziškai imi dalyvauti tame kare.
Dirbau Ukrainoje ir buvau daugelyje vietų. Girdint žinias, kad bombarduojamas Charkivo universitetas, kur ieškojau senų knygų Vilniaus universitetui, ar kad buvo subombarduotas ukrainiečių genijaus Grigorijaus Skovorados memorialinis muziejus, atrodė, jog tos kulkos ir raketos pačiam man švilpia pro ausis. Kai man buvo pasiūlyta prisidėti, kuriant šį centrą, nieko net neklausinėjau, tik supratau, kad man pasiųsta galimybė daryti tai, ką privalau padaryti“.
Pasak A.Kumžos ir jo, ir kitų prie centro kūrimo prisidėjusių žmonių bei organizacijų laukia neužmatomi arimai darbo, nes kiekvienas atvykęs į Lietuvą iš Ukrainos žmogus – naujas darbas.
„Ukrainiečiams reikia materialios pagalbos, bet neužmirškime ir paprasčiausio bendravimo, pasistenkime, kad jie neužsidarytų savo apatijoje, nerime ar depresijoje. Tikiu, kad mums pavyks sukurti tikrą bendrystės centrą, kuriame ukrainiečiai galės ir tarpusavyje, ir su lietuviais pabendrauti, ir užsiimti įvairia veikla – juk jie tokie talentingi.“, – apie būsimus darbus kalbėjo A.Kumža.
Jau kitą savaitę į pagalbą, padedant ukrainiečiams spręsti savo psichologines problemas ar įveikiant nerimą, jis pasikvietė seną bičiulį, psichologą profesorių Dainių Pūrą, turintį milžiniškos patirties. Centro veikloje dalyvauti sutiko ir žinomas sporto medikas Dalius Barkauskas, kuris turi patirties ne tik sporto medicinoje, bet ir sugeba žmonėms patarti, kaip maitintis, kaip judėti, kvėpuoti ir kaip įveikti ištikusias krizes.
A.Kumžos nuomone, lietuviai tikrai nepavargo padėti Ukrainai. Kai reikėjo VDU patalpoms rasti būtinų baldų, jam pakako tik paskambinti baldų firmą turinčiam bičiuliui Petrui Narbutui. Jis, kalbėdamas telefonu su A.Kumža, pats tuoj pat nuėjo į sandėlius pasižiūrėti, kokių yra jau pagamintų baldų ir visus juos atidavė. Kitas verslininkas parūpino kilimų, kad patalpose vaikams žaisti būtų jaukiau. Tuoj pat atsirado ir spalvinti sėdmaišiai iš įmonės „Pušku pušku“.
„Ir Lietuvos pirmoji ponia D.Nausėdienė, ir Ukrainos pirmoji ponia O.Zelenska tikrai labai neformaliai rūpinasi centru. Ponia Olena labai skubino, kad centras kuo greičiau būtų atidarytas ir mes viską atlikome mažiau, nei per mėnesį. Galbūt ji kada nors atvyks į Vilnių, kad pati pamatytų, kaip centras veikia, o šį šeštadienį ji pasveikins centro atidarymą tiesioginėje transliacijoje.
Siūlėme padaryti jos kalbos įrašą iš anksto, tačiau ponia Olena kategoriškai atsisakė – į visus susirinkusius kreipsis gyvai ir primygtinai prašė, kad būtų pastatytos kameros, kurios suteiktų jai galimybę pamatyti visus žmones. Manau, ir ši detalė parodo, kad centras ukrainiečiams ypatingai svarbus“, – kalbėjo A.Kumža.
