„Černūcha“. Taip sovietmečiu studentai Vilniuje vadindavo sovietiniam generolui Ivanui Černiachovskiui skirtą aikštę pačiame sostinės centre, kurioje jis buvo palaidotas, o šią vietą žymėjo pagal socrealizmo kanonus sukurtas didžiulis paminklas. Aikštė visada būdavo pilna žmonių, jaunimas čia skirdavo pasimatymus. Atrodė, tos juodos generolo statulos niekas ir nepastebi.
Bet Sąjūdis ir dainuojanti atgimimo revoliucija Lietuvoje ėmė braukti negailestingai viską, kas per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų buvo įgrisę, varžė laisvę, priminė tremtį į Sibirą ir persekiojimus.
Vis dėlto po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovą sovietiniai paminklai buvo pradėti griauti ne pačiais pirmaisiais laisvės mėnesiais. Ne vienas to meto liudininkas prisimena, kad vengta priešiškų Lietuvai jėgų provokacijų, nenorėta erzinti Kremliaus, nes pagrindinis siekis buvo kuo greičiau sulaukti, kad pasaulis pripažintų atkurtą nepriklausomybę.
Išvežti iš Vilniaus centro sovietinio generolo, du kartus SSRS didvyrio paminklą ir palaikus buvo nuspręsta 1991-aisiais po žlugusio rugpjūčio pučo Maskvoje.
„Tuo metu reikalus tvarkėme su mūsu draugu Borisu Jelcinu, o ne su tokiu diktatoriumi kaip Vladimiras Putinas.
Tiesa, sovietinė kariuomenė dar buvo Lietuvoje, todėl kalbantis su jos vadais teko pagudrauti, nes jie ne iškart sutiko, kad paminklas garsiajam generolui ir jo palaikai būtų išvežti iš Vilniaus“, – prisiminė pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.
Priminė generolo žūtį
Remdamasis patikimais šaltiniais A.Butkevičius sovietiniams generolams, tada dar tvirtai besijautusiems Vilniuje, priminė ne itin garbingą I.Černiachovskio žūtį Vakarų Prūsijoje (dabartinės Lenkijos teritorijoje. – Red.) likus vos vienai dienai iki jam ketintų uždėti maršalo antpečių.
„Nors oficialiai buvo skelbiama, kad jauniausias – 38-erių – SSRS generolas, 1945 metų vasarį apžiūrėdamas vadovaujamus padalinius, žuvo apšaudymo metu nuo atsitiktinės skeveldros sužeidimo, iš tikrųjų I.Černiachovskio mirtis buvo gėdinga.
Ši istorija iki šiol – slaptuose SSRS kontržvalgybos archyvuose, bet man vienas aukštas sovietinis karininkas, gyvenęs Lietuvoje, papasakojo tikrą istoriją.
Žūties dieną jis važiavo fronto linija palei tankų koloną. Vienas tankas kliudė generolą vežantį automobilį. Tiesa, vairuotojas sugebėjo išlaviruoti, bet I.Černiachovskis vis tiek atsidūrė griovyje.
Tanko vadas jo atsiprašė, bet iš kito automobilio iššokęs specialiųjų operacijų karininkas nušovė jį neva už tėvynės išdavystę.
I.Černiachovskis nenorėjo pyktis su Josifo Stalino parankiniais, nes troško kuo greičiau apsivilkti maršalo mundurą. Bet dar po kelių minučių įvyko tais laikais neįtikėtinas dalykas – tanko ekipažas, keršydamas už vado nužudymą, iššovė į generolo automobilį. Išgelbėti I.Černiachovskio nepavyko.
Lietuvoje buvusiems sovietiniams generolams priminiau šią istoriją ir pasakiau, kad jei bus priešinamasi nukelti paminklą ir perlaidoti jo palaikus, žūties aplinkybės gali iškilti į viešumą“, – prisiminė A.Butkevičius.
1991 metų rudenį jam pavyko susisiekti su Rusijoje tuo metu gyvenusiais I.Černiachovskio artimaisiais. Jie su džiaugsmu sutiko žinią, kad pagaliau galės generolą palaidoti gimtojoje žemėje.
Bet A.Butkevičius dar privalėjo įvykdyti ir sovietinių generolų pageidavimus – I.Černiachovskio palaikai turėjo būti garbingai pašarvoti, išrikiuota garbės sargyba.
„Visus pageidavimus išpildėme. Padengėme palaikų išvežimo į Rusiją išlaidas, o generolus dar ir konjaku pavaišinau. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad tuo metu, būnant krašto apsaugos ministru, man taip veikti niekas netrukdė“, – kalbėjo A.Butkevičius.
I.Černiachovskis buvo perlaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse, o iš Vilniaus išvežtas paminklas atsidūrė jo gimtajame Voroneže. Į Grūto parką iškeliavo tik trys paminklą supusios sienelės, kuriose vaizduojama, kaip „dėkinga“ lietuvių tauta su gėlėmis pasitinka „išvaduotojus“.
Šalino ir chuliganiškai
O kiek anksčiau, 1991 metų rugpjūčio 23-iąją, Juodojo kaspino dieną, vilniečiai Lukiškių aikštėje paskutinį kartą matė Vladimiro Lenino statulą. Paminklo griovimą, lyg kokio karnavalo metu, lydėjo ovacijos ir džiaugsmo šūksniai.
Emocijų netrūko ir dėl to, kad, kranui nuo aukšto pjedestalo nukėlus skulptūrą, ant jo dar liko bolševikų vedlio kojos. Bet ir jos greitai buvo nurautos.
„Sunku buvo tuos sovietinių veikėjų paminklus nugriauti, juk juos saugojo iš Lietuvos dar neišvestos okupacinės armijos šarvuočiai.
Jie nuolat stovėdavo Rotušės aikštėje prie paminklo Vincui Mickevičiui-Kapsukui, o prie I.Černiachovskio budėdavo kelios juodos volgos. Jose sėdėdavo įgaliojimus, reikalui esant, iškviesti kariškius turintys asmenys.
„Dėl I.Černiachovskio paminklo vyko ilgos derybos, o paminklai V.Leninui ir V.Kapsukui buvo nuversti, galima sakyti, chuliganiškai.
Nors prie V.Kapsuko budėdavo šarvuočiai, su kranu buvo laukiama, kada keisis jų pamaina. Ištaikę momentą, kai aikštėje dar nebuvo nė vieno šarvuočio, kaukšt – ir nuėmėme“, – prisiminė buvęs Vilniaus miesto tarybos vadovas Arūnas Grumadas.
Skirtingai prisimenama, kada nukeltas Vilniaus studentų miestelyje Saulėtekyje buvęs paminklas V.Leninui ir V.Kapsukui. Vieni kalba, kad tai vyko 1990 m. pavasarį, kiti – kad 1991 m. rudenį.
Šiaip ar kitaip, Sąjūdžio aktyvistai Vilniaus universiteto mokslininkai biochemikas Vygandas Vanagas su geologais Ramučiu Bonifacu Mikšiu ir Petru Musteikiu nutarė pasikalbėti su tuomečiu šios aukštosios mokyklos rektoriumi Jonu Kubiliumi.
Jis nė kiek nedvejodamas pritarė tų „dviejų piliečių išlydėjimui“. Tik J.Kubilius įspėjęs veikti atsargiai, subtiliai ir kad apie operaciją žinotų kuo mažiau žmonių, nes „laikai rizikingi“.
Viskas buvo atlikta taip, kaip rektorius patarė. Tiesa, tų „piliečių“ statulų galvas aktyvistai nukapojo senu kirviu, o kūnus, kurie net nebuvo pritvirtinti prie pjedestalo, išvežė galingas sunkvežimis.
Ir ragino, ir pats veikė
Partijos „Jaunoji Lietuva“ vadas, buvęs Kauno vicemeras ir Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasakodamas apie sovietinių paminklų griovimą nesikuklino – esą jis pirmasis šalyje viešai paragino šalinti tuos stabus: „Pamačiau per televiziją, kaip verčiami V.Lenino paminklai Rytų Europos šalyse.“
S.Buškevičius ne tik ragino veikti, bet ir pats ėmėsi darbo – kartu su maždaug 20 bendražygių 1990 metų birželio 14 dieną nusprendė nuversti V.Lenino paminklą, stovėjusį Kaune, tuometėje Juliaus Janonio (dabar – Vienybės) aikštėje, bet sumanymas nepavyko. Kažkas nutekino informaciją, ir paminklą pradėjo saugoti pareigūnai.
Tada jaunalietuviai patraukė prie buvusio komunistų partijos veikėjo ir čekistų vado Felikso Dzeržinskio paminklo, stūksojusio greta dabartinės Maironio gimnazijos.
„Užmetėme ant biusto virvę, ir jis netrukus atsidūrė ant žemės“, – prisiminė S.Buškevičius.
Sėkmės įkvėpti aktyvistai patraukė ir link V.Kapsuko biusto, kuris buvo pastatytas Laisvės alėjoje.
Jį taip pat pavyko nesunkiai nuversti, tačiau iš netoliese esančios būstinės išbėgo būrys milicininkų, kurie vaikėsi jaunuolius po miestą ir kaip reikiant aptalžė vadinamaisiais bananais.
Smūgių išvengiau, tačiau kitiems vaikinams smarkiai kliuvo, keli jaunalietuviai buvo sulaikyti“, – pasakojo „Jaunosios Lietuvos“ vadas.
Netrukus S.Buškevičius su bendraminčiais vėl susibūrė ir nusitaikė į paminklą „Keturiems komunarams“, stovėjusį Ramybės parke. Šis paminklas ankstesnio Lietuvos SSR vadovo Antano Sniečkaus nurodymu buvo pastatytas išniekintų kapinių vietoje.
„Visais būdais stengėmės nugriauti tuos komunarus, bet niekaip neįveikėme“, – prisiminė S.Buškevičius. Jis pabrėžė griovęs ne paminklus, o tautas žeminusių okupantų simbolius.
Kauniečiai rodė pavyzdį
Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Kauno tarybos pirmininkas Gintaras Pukas prisiminė, kad sovietinės sistemos šalininkai, tarp kurių daugiausia buvo rusų tautybės žmonių, svarbiausių švenčių išvakarėse aplankydavo V.Lenino paminklą. Tuo metu patriotiškai nusiteikę kauniečiai 1990 metų vasarą buvo užsimoję jį nugriauti.
„Supratome, kad tokiu atveju priešiškų stovyklų susidūrimas bus neišvengiamas, gali kilti riaušės, todėl nusprendėme viską atlikti teisiškai ir civilizuotai“, – pasakojo G.Pukas.
Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus leidimą nukelti paminklą galėjo išduoti tik Vyriausybė.
G.Pukas parašė prašymą tuomečiam vicepremjerui Romualdui Ozolui ir netrukus gavo teigiamą atsakymą.
Sutvarkius formalumus 1990 m. rugpjūčio 6-ąją prie skulptūros atvyko technika ir ji greitai buvo nukelta. Niekas nespėjo net sureaguoti.
Tačiau į darbo kabinetą grįžusio G.Puko jau laukė pagrindinės tuometės SSRS televizijos informacinės laidos „Vremia“ („Laikas“) žurnalistai, kurie vėliau laidoje Kauno valdžią išvadino barbarais.
G.Pukas jiems paaiškino, kad viskas buvo atlikta teisėtai.
„Žengti tokį žingsnį reikėjo drąsos, nes tuo metu buvusios SSRS teritorijoje nebuvo nukeltas nė vienas V.Lenino paminklas. Kaunas tapo pavyzdžiu“, – pasakojo G.Pukas.
Stabai buvo saugomi
„Kaipgi galima pamiršti tuos laikus – mano pagrindinis darbas buvo nuiminėti paminklus. Vien ko verta buvo vadinamoji patranka, stovėjusi dabartinėje Lietuvninkų aikštėje.
Deja, taip nė karto ir neiššovė, nes pro ją praeidavo tik rimtos, brandžios klaipėdietės“, – šmaikštavo buvęs Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas prisimindamas, kaip uostamiestyje po nepriklausomybės atkūrimo buvo griaunami sovietmečio stabai.
Iškart po Kovo 11-osios Akto paskelbimo Klaipėdoje buvo pradėta diskutuoti, kad reikia nedelsiant atsikratyti V.Lenino paminklo centrinėje miesto aikštėje ir sovietinei armijai „išvaduotojai“ skirto obelisko su vadinamąja patranka bei raudonomis žvaigždėmis.
Kadangi Klaipėdoje sovietmečiu gyveno daug rusų, nusiteikusių prieš Lietuvos nepriklausomybę, buvo nutarta, kad dėl paminklų nukėlimo būtinas miesto tarybos sprendimas. Prieš jį balsavo tik vienas jos narys.
„Tačiau net toks sprendimas nesutrukdė sovietinę santvarką išpažįstantiems klaipėdiečiams priešintis. Jie kaipmat subėgo ir apsupo paminklą V.Leninui šūkaudami, kad neleis nuversti didžiojo vado.
Buvau nuėjęs su tais protestuotojais pasikalbėti. Vos išvengiau antausio. Ypač aktyvios buvo pagyvenusios moterys. Vyrai buvo ramesni“, – juokėsi V.Čepas.
Kad ir kaip būtų, paminklą V.Leninui ėmė saugoti keturi sovietinės armijos šarvuočiai, o prie „patrankos“ atvažiavo du šarvuočiai. Po kurio laiko iš Kaliningrado buvo atsiųsta net speciali kuopa.
„Tiems kareivėliams budėti prie paminklų būdavo liūdna. Jie prisigalvodavo įvairių dalykų.
Ypač smagu būdavo naktimis. Kai paminklus ėmė lankyti užsienio žurnalistai, kareiviai pradėjo iš jų reikalauti pinigų.
Praturtėję kariai šarvuočiais važiuodavo į viešbučius nusipirkti alkoholio.
Nepaisant tokių „akcijų“, protestuotojai ir sovietų armija iki pat pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį neleido mums tų paminklų nukelti“, – prisiminė V.Čepas.
Bet vos tik žlugus pučui ir V.Leninas, ir „patranka“ dingo iš Klaipėdos žemėlapio.
Tiesa, sovietinius laikus šlovinantys miestiečiai dar ilgai priekaištaudavo V.Čepui dėl „pasikėsinimo į švenčiausius“.
Sulaukė išskirtinio įsakymo
Beje, už antisovietinę veiklą griaunant Klaipėdoje paminklus tuometis SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas savo įsakymu atėmė iš V.Čepo vyresniojo leitenanto laipsnį, kuris jam buvo suteiktas tarnaujant sovietinėje armijoje.
„Bet buvau puolamas ir saviškių už tai, kad bendrauju su sovietinės armijos padalinių Klaipėdoje vadais.
Esą kaip aš drįstu su jais sėdėti prie bendro stalo. Tokiais atvejais iš karto primindavau, kad turiu paties D.Jazovo įsakymą dėl laipsnio atėmimo.
Mat tokiu įsakymu tuo metu niekas nebuvo „pamalonintas“, nors daugelis tarnavo sovietinėje armijoje“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo V.Čepas.
Beje, iš Klaipėdos pašalintas paminklas V.Leninui turėjo stovėti Maskvoje, Kremliuje.
Ši Gedimino Jokūbonio sukurta skulptūra Maskvoje skelbtame konkurse buvo pripažinta geriausia.
Tačiau kai atplėšus voką su numeriu paaiškėjo, kad autorius – lietuvis, projektas buvo atmestas. Skulptūra atsidūrė Maskvos priemiestyje, o jos kopija 1976 metais – Klaipėdoje.
Paminklas Palangoje stovėjo 70 metų
Vienas paskutinių sovietinių paminklų, pačiame Palangos centre stovėjęs nuo 1952 metų, buvo nukeltas ankstų gegužės 19-osios rytą, 5 val.
Obeliskas žymėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žuvusiųjų sovietų karių palaidojimo vietą.
Paminklas buvo nugriautas po to, kai po ilgų ginčų Kultūros paveldo departamente buvo patvirtintas Palangos savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas ir paminklo vertingosios savybės galų gale buvo išbrauktos iš Valstybės saugomų kultūros vertybių registro.
Panaikinto postamento ir aukuro vieta buvo užklota trinkelėmis, o buvę gėlynai paversti žaliuojančia veja. Obeliską pakeitė kukli lentelė su užrašu „Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiųjų palaidojimo vieta“.
Grūto parko įkūrėjas naujų eksponatų neatsisakytų
1998 m. verslininkas Viliumas Malinauskas šalia Druskininkų esančiame Grūto kaimelyje pradėjo kurti unikalų parką, kuriame įkurdino iš įvairių Lietuvos vietovių suvežtus sovietinius paminklus.
„Jie liudija liūdniausius mūsų šalies istorijos laikus, kai iš nepilnų trijų milijonų gyventojų buvo ištremta apie 360 tūkstančių žmonių. Negaliu pamiršti, kad ir mano tėvas Sibire kankinosi daugiau nei dešimtmetį, vienas dėdė penkiolika savo gyvenimo metų paaukojo tremčiai, kitas – dvylika. Dar ir šiandien būtų sunkoka rasti šeimą Lietuvoje, kurios nariai nebūtų patyrę tremties ir sovietinio gyvenimo baisumų. Kad ir ateities kartos nepamirštų to pragaro, manau, toks skulptūrų parkas tikrai bus dar ilgai reikalingas. Juk tai, ką lengvai iš atminties išbrauki, lengvai gali ir pasikartoti“, – įsitikinęs V.Malinauskas.
Pirmas šio parko eksponatas buvo sovietinės veikėjos, pedagogės Onos Sukackienės skulptūra, parsivežta iš Lazdijų. Tačiau po kurio laiko jos artimieji ėmė protestuoti, todėl skulptūrą teko iš ekspozicijos išimti.
O dėl „Kryžkalnio motinos“ skulptūros V.Malinauskui teko eiti į žvalgybą su vietiniais vaikais: „Kai paminklas buvo susprogdintas, dingo „Kryžkalnio motinos“ rankose buvęs vainikas. Nenorėjau skulptūros parsivežti be tos detalės. Kryžkalnio vaikai už tam tikrą honorarą tą vainiką rado dilgėlyne.“
Beveik visi sovietiniai paminklai buvo gana dideli, todėl tekdavo pasitelkti ypač galingas mašinas, kurios galėtų juos atgabenti į Grūtą. Antai iš Vilniaus vežant sovietiniams partizanams pogrindininkams skirtą skulptūrinę kompoziciją susproginėjo net aštuoniolika sunkvežimio padangų.
Pagal Vyriausybės nutarimą Grūto parkui perduotos trisdešimt devynios sovietmečio skulptūros. Dabar parke – 142 skulptūros po atviru dangumi, o archyvuose – apie pusantro milijono.
„Jei po šiuo metu kilusios sovietinių paminklų griovimo bangos bus kas nors pasiūlyta, tikrai priglausime. Rasime vietos visiems“, – patikino V.Malinauskas.
