Patvirtintame strateginiame plėtros plane (SPP) kokybinio proveržio siekiama ekonomikos, kultūros, švietimo ir sporto, miesto valdymo, teritorijų plėtros, darnaus judumo ir žaliojo kurso srityse. Svarbiausias miesto dokumentas pakoreguotas atsižvelgiant į gyventojų pastabas.
Kuriant planą dalyvavo daugiau kaip 100 ekspertų, vyko susitikimai ir viešos diskusijos su kauniečiais ir miesto bendruomenių atstovais.
Įvertinta esama situacija, turimi ištekliai, atlikti gyventojų nuomonės tyrimai, duomenų analizės.
Rengimo procese visi norintieji galėjo susipažinti su strateginio plėtros plano dokumentu, teikti pastabas ir pasiūlymus, užduoti rūpimus klausimus viešame pristatyme visuomenei.
Sulaukta beveik dviejų dešimčių juridinių ir fizinių asmenų pasiūlymų.
Gyventojams labiausiai rūpėjo teritorijų plėtros, darnaus judumo ir žaliojo kurso temos. Tarp jų – pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūros gerinimas, viešojo transporto prieinamumas, paveldosaugos klausimai ir konsultacijos, kiemų, kelių ir žaliųjų plotų tvarkymas, taršos mažinimas ir efektyvesnis rūšiavimas.
Iškelti klausimai ir pasiūlymai apsvarstyti plano rengimo koordinacinėje darbo grupėje. Dalis jų, labiau susiję su vietos problemomis, bus svarstomi toliau ir pateks į naujai rengiamą strateginį veiklos planą 2023–2025 metams. Pasiūlymai, kurie atitiko SPP lygį, papildė planą iki 2030-ųjų.
– Kaip Kaunas turėtų atrodyti 2030-aisiais? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo vieno plano kūrėjų, bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktoriaus Dariaus Dulskio.
– Didžioji dalis Europos didmiesčių strategine prasme niekuo nestebina. Visi kalba apie tai, kad būtų gera gyventi, gera dirbti, gera leisti laisvalaikį, girdimi žmonių poreikiai ir teikiamos aukščiausios kokybės paslaugos.
Išsiskirti nelabai yra galimybių, mat gyventojų poreikiai yra panašūs. Lieka vienas svarbus klausimas – kaip efektyviai tai įvykdyti.
Kuo Kaunas galėtų išsiskirti? Gerai apmokamomis darbo vietomis, gerai išplėtota infrastruktūra, išsaugotu esamu gyventojų skaičiumi, arba net pavyktų šiek tiek jį padidinti.
Per pastaruosius 3–4 metus Kaune buvo daug investuota į miesto infrastruktūrą, didžiuosius projektus, todėl dabar labai tinkamas metas miesto vadovams atsisukti į gyventojus ir būti arčiau jų – imtis kompleksinės rajonų renovacijos, tvarkymo, pasiūlyti naujų patogumų.
Tai galėtų būti pasivaikščiojimo takai, parkai, vaikų žaidimo aikštelės, viešosios erdvės, lauko treniruokliai.
Reikėtų peržiūrėti mokyklų, vaikų darželių tinklą, kad paslaugos atsidurtų kuo arčiau gyventojo nepaisant administracinių ribų.
– Ar tai reiškia, kad miestas ir Kauno rajonas turėtų tapti vienu dariniu?
– Tai politinis klausimas. Štai Nyderlanduose jau daug metų vyksta savivaldybių susijungimo procesas ir tai daroma dėl labai paprastų priežasčių – efektyviau leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, mažėja administraciniai aparatai, paslaugos dar priartėja prie gyventojų.
Logikos jungti žiedines savivaldybes išties matau, o mažose kaimiškose savivaldybėse dar sunkiau rasti argumentų to nedaryti.
Tai nėra nauja idėja – buvęs sostinės meras Artūras Zuokas daugiau kaip prieš du dešimtmečius iškėlė Vilniaus ir Kauno dvimiesčio idėją ir tai tikrai nebuvo kvaila mintis.
– Kokius tikslus rengiant planą labiau akcentavo Kauno valdžia, kokius – miesto gyventojai ar bendruomenės?
– Gyventojams galvoti apie miesto strategiją, ilgalaikius klausimus yra sudėtinga užduotis – tai buvo matyti net viešose diskusijose su kauniečiais.
Gyventojui labiausiai rūpi šalia jo esantis šaligatvis, jo namas, laiptinė, gatvė, mokykla, vaikų darželis – visi kasdieniai poreikiai.
Nesitikėjome ir gerokai nustebome, kad kauniečiams taip rūpi žaliojo kurso reikalai, – oro tarša, mieste tvyrantys kvapai, augalija.
Tuo metu politikams ir miesto vadovams būtina matyti kompleksinį vaizdą, jie negali išskirti vienos srities. Skirstant pinigus jiems reikia ieškoti kompromisų, išsiaiškinti, kur labiausiai skauda, kokias spręsti problemas artimiausiu metu, o kur dar galima palaukti.
– Ar iš viso prasminga kurti tokias ilgalaikes vizijas, mat dėl įvairių priežasčių – finansinių krizių, infliacijos, pandemijos ar visai netoli Lietuvos vykstančio karo – jas paversti tikrove gali būti labai sunku ar net išvis neįmanoma?
– Teisės aktai įpareigoja šalies savivaldybes turėti ilgojo laiko plėtros planus, strateginius veiklos planus trejiems metams ir metinius planus.
Kita vertus, kiekvienoje struktūroje – ar tai būtų privati įmonė, ar valstybė – viskas prasideda nuo svajonės. Nesutelkus pajėgų ir nepagalvojus, kokia galėtų būti ateitis ir ką galima nuveikti, paskęstume kasdienybėje, bandytume ištempti tik artimiausias dienas.
Strateginis planas neturėtų būti nepajudamas postulatas, jis gali būti keičiamas pasikeitus situacijai.
Miesto vadovų veiksmai karo Ukrainoje fone nėra strategijos klausimai. Tiesiog reikėjo tinkamai ir operatyviai reaguoti į pasikeitusią situaciją. Kauno savivaldybė tai ir padarė – siuntė paramą ukrainiečiams, ėmėsi pabėgėlių iš Ukrainos integracijos.
Aišku, visa tai kainuoja ir kitose srityse reikės sutaupyti, tačiau tokia yra tikrovė. Ar strateginiame plane galima numatyti visas grėsmes ir iššūkius? Žinoma, kad ne, tačiau reikalingas mechanizmas, kaip vizija gali būti efektyviai keičiama atsižvelgiant į esamą situaciją.
Nemažai esame dirbę rengiant Lietuvos savivaldybių strateginius planus ir galiu pasakyti, kad Kaune pavyko sėkmingai tai padaryti.
Rezultatas išėjo geras ir darbas neatguls į stalčių.
Klaidinga manyti, kad strategiją gali nulipdyti konsultantai, – strategines kryptis nustato organizacijos vadovai.
