2022-ieji yra paskelbti Savanorystės metais. Tuo norima pabrėžti, jog savanorystė, įvairių nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių veikla yra svarbi, ir siekiama, kad valstybinės institucijos kuo glaudžiau bendradarbiautų su bendruomenių atstovais.
Gegužės 13 dieną Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos nariai išrinko naują vadovę. Ilgametį šios organizacijos pirmininką kaunietį Ramūną Navicką pakeitė Kauno rajono atstovė Eglė Juozapavičienė.
Aktyvi 53 metų visuomenininkė ir teisininkė gyveno Kaune, o dabar įsikūrusi rajone, todėl gali palyginti įvairių bendruomenių poreikius ir problemas.
– Ar Kauno miesto ir rajono bendruomenės skiriasi? Kokie yra miesto ir rajono bendruomenių poreikiai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Juozapavičienės.
– Priežastys, kodėl buriasi bendruomenės ir mieste, ir rajone, yra panašios. Žmonės nori bendrystės, susitikimų, drauge leisti laisvalaikį. Kitais atvejais bendruomeninės organizacijos susikuria, kai trūksta kokios nors infrastruktūros ar socialinių paslaugų, o vieningiausi žmonės tampa tada, kai užklumpa kokia nors problema.
Pati pusę gyvenimo gyvenau Kaune, pusę – Kauno rajone. Nepaisant miesto ir rajono skirtumų, esame labai susiję, nes miestiečiai, pavyzdžiui, turi nekilnojamojo turto rajone, o rajono gyventojai dirba mieste ar čia leidžia laisvalaikį.
Galbūt rajono bendruomenės matomos geriau, nes jei miestelyje gyvena, sakykim, 400 žmonių ir 100 iš jų dalyvauja bendruomenės gyvenime, ši veikla labiau pastebima. O jei mieste bendruomenės veikloje dalyvauja kelios dešimtys aktyvių žmonių, jų iniciatyvos ištirpsta.
Žinoma, yra ir išimčių. Labai daug kas priklauso nuo bendruomenės lyderio aktyvumo ir sugebėjimo siekti savo tikslų.
Pavyzdžiui, Kaune labai aktyvios yra Lampėdžių, Panemunės, Šilainių bendruomenės. Išskirčiau ir Aleksoto Narsiečių bendruomenę, kurios nariai susipylė amfiteatro formos kalną ir jį naudoja savo pramogoms.
O štai Kauno rajono Batniavos bendruomenė sugebėjo pasiekti, kad greta jų nebūtų statomas krematoriumas, Babtų bendruomenė, kurią palaikė žmonės iš visos Lietuvos, apgynė mišką, kurį verslininkai planavo iškirsti.
– Tačiau ne visos bendruomenės pasiekia savo tikslų, kitos neranda bendros kalbos su savivaldybių atstovais. Kodėl, jūsų manymu, tai vyksta?
– Labai svarbūs yra santykiai su savivaldybių atstovais. Esu įsitikinusi, kad mes turime tapti partneriais. Tai nereiškia, kad viena ar kita pusė turi nuolankiai pritarti kitos sprendimams, partnerystė yra sugebėjimas išklausyti, tartis, rasti kompromisus ir pasiekti rezultatą, kuris tenkintų abi puses.
Neretai būna, kad karas dėl susitarimo yra net didesnis nei pati problema, dėl kurios ta kova vyksta. Tokia situacija susiklostė su Žemųjų Šančių bendruomene, kuri priešinasi, kad prie Nemuno būtų nutiesta gatvė.
Iš dalies suprantu bendruomenės, kuri nori išsaugoti savo aplinką, poziciją, nors, mano nuomone, mieste plėtra turi vykti ir sustoti negali, kelių dešimčių žmonių interesas negali būti aukščiau už viso miesto interesus. Bet bendruomenės balsą reikia išklausyti ir su ja tartis.
Todėl nesuprantu savivaldybės pozicijos, kodėl su gyventojais jos atstovai nesikalba, nėra diskusijos. Vieni užsispyrę kariauja, kiti užsispyrę jų nenori išgirsti.
– Ko reikėtų, kad žmonės norėtų burtis į bendruomenes ir kad jos būtų stiprios?
– Daug metų vadovavomės posakiu „Mano namai – mano tvirtovė“, kaimynai konfliktavo tarpusavyje net dėl mažiausių smulkmenų, bendruomeninė, savanoriška veikla buvo pamiršta.
Todėl ir dabar yra bendruomenių, kurios tik išsirenka savo vadovus ir veikla tuo baigiasi, arba bendruomenės nėra aktyvios, nes žmonės nejaučia, kad gali daryti įtaką politikams ir valdininkams.
Manau, kad bendruomenės gali būti stipri jėga. Prie savivaldybių veikia bendruomenių organizacijų tarybos. Jų nariai turi visas teises dalyvauti priimant savivaldybių tarybų sprendimus. Vadinasi, savivaldos atstovai privalo su mumis kalbėtis.
Man nepatinka, kai sakoma, kad savivaldybė bendruomenėms ar gyventojams duoda pinigų jų pageidavimams įgyvendinti. Tai yra mokesčių mokėtojų pinigai ir juos savivaldybė privalo ne duoti, bet teisingai paskirstyti. Mes, bendruomenių atstovai, turėtume jaustis ne nuolankiais prašytojais, o partneriais.
Savivaldybių atstovai neretai nenori, kad jiems kažkas teiktų pasiūlymus, bet jos juk privalo dirbti žmonėms ir neišklausyti jų būtų nusikaltimas. Nesakau, kad visi pasiūlymai yra teisingi ir racionalūs, bet diskutuoti apie realius darbus būtina.
Apie savo teises ne visų bendruomenių vadovai ir atstovai žino, todėl sieksiu, kad bendruomenių atstovams būtų pradėti rengti mokymai. Labai džiaugiuosi, kad į bendruomenių veiklą įsitraukia jauni energingi žmonės, tai teikia vilčių, kad bendruomenės stiprės.
– Kaunui ir Kauno rajonui esant Europos kultūros sostine buvo ir yra rengiami įvairūs projektai. Mieste vyksta didieji renginiai, o ar rajone kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo?
– Iki šių metų vyko pasiruošimas pagrindiniams Europos kultūros sostinės renginiams. Nemažai bendruomenių dalyvavo programoje „Šiuolaikinės seniūnijos“. Šios programos idėja ir siekis buvo aktyvinti bendruomenes, joms buvo duoti finansai ir galimybės susikurti tai, ką nori.
Stiprios bendruomenės tuo pasinaudojo. Ringaudų bendruomenė ėmė kurti mozaikas ir jomis puošti savo aplinką. Ramučiuose išaugo jau ir anksčiau rengtas roko muzikos festivalis. Dar daugiau galimybių bendruomenės turi pasireikšti šiais metais.
Svarbu ir tai, kas liks po to, kai Europos kultūros sostinės titulas bus perduotas kitiems. Žmonių kasdienybė jau sudrebinta ir kažkoks žvėris Kauno ir Kauno rajono žmonėse nubus.
