Miesto centre, Kęstučio gatvėje, buvo pagerbtas Marijampolės burmistrų atminimas.
Ant pastato, kuriame pastaruoju metu įsikūrusi migracijos tarnyba, buvo atidengta skulptoriaus Zenono Buterlevičiaus sukurta architektūrinė kompozicija.
Atminimo lentoje iškaltos penkių burmistrų pavardės, virš jos esantis užrašas primena, jog šiame pastate anuomet buvo miesto rotušė.
Šalia pastato esančioje informacinėje lentelėje lietuvių ir anglų kalbomis pateikta informacija apie pastatą bei burmistrus, nuskenavus QR kodą, galima išgirsti dar išsamesnę informaciją.
Iš pradžių vienaaukščiame pastate 1930-aisiais buvo gaisrinė ir vaistinė.
Kai buvo pastatytas antras aukštas, jame įsikūrė burmistras, savivaldybės raštinė, dr.J.Basanavičiaus vardu pavadinta knygų skaitykla, buvo nedidelė salė.
Visi penki burmistrai, dirbę 1918–1940 metais Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo kilę iš Marijampolės krašto.
Pirmasis burmistras Eliziejus Draugelis (1888–1981) vadovavo neilgai – nuo 1918-ųjų rudens iki 1919-ųjų pavasario – ir tapo Lietuvos vidaus reikalų ministru. Po to jis vadovavo Kalvarijos psichiatrinei ligoninei, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dirbo Gižų ir Keturvalakių sveikatos punkto vedėju.
1944-aisiais jis pasitraukė į Vokietiją, po to išvyko į Braziliją.
Vėliau Marijampolės burmistrais dirbo Juozas Sirutis (1887–1929), Juozas Barkauskas (1892–1956), Nepriklausomybės akto signataro vyskupo Justino Staugaičio brolis Antanas Staugaitis (1876–1954), Juozas Maurukas (1896–1958).
Retas marijampolietis galėtų išvardinti anuomet miestui vadovavusių burmistrų pavardes.
Tačiau bent kiek besidomintieji Marijampolės istorija, ko gero, paminėtų paskutinįjį miesto burmistrą J.Mauruką.
Jis Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje baigė evakuotą Veiverių mokytojų seminariją.
Grįžęs į Lietuvą 1919-aisiais jis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, baigė Karo mokyklą, dalyvavo Nepriklausomybės kovose.
„Klaipėdos sukilimo metu buvo sužeistas. 1923 m. jam buvo suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, paskirtas raitųjų žvalgų komandos viršininku.
Nuo 1924 m. sausio 1 d. iki 1925 m. vasario 5 d. J.Maurukas buvo Seinų apskrities pasienio apsaugos policijos I-os eilės rajono viršininkas“, – rašė istorikas R.Urbonavičius.
Vėliau J.Maurukas mokytojavo Seinų, Lazdijų gimnazijose, dirbo Marijampolės apskrities pradinių mokyklų inspektoriumi.
Marijampolės burmistru jis dirbo nuo 1931-ųjų vasaros iki 1940-ųjų liepos 11 d., kai buvo NKVD suimtas ir įkalintas Marijampolės kalėjime.
„Išsilaisvino 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui.
Jo šeima birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą.
Iki antrosios sovietinės okupacijos dirbo Marijampolės „Žagrės“ bendrovėje.
Vėl buvo suimtas 1944 m. gruodžio 9 d. ir įkalintas Vilkaviškyje.
J.Maurukas buvo nuteistas 5 metams tremties ir 1946 m. išvežtas į Sibirą“, – rašė istorikas R.Urbonavičius.
Paskutinis Marijampolės burmistras iš tremties sugrįžo 1955-aisiais ir po trejų metų, būdamas 62-jų, mirė.
J.Mauruko šeimos kapas yra senosiose Marijampolės kapinėse.
