Vokietijai pareiškus, kad susitarimas dėl bendro rusiškos naftos embargo gali būti pasiektas „per kelias dienas“, Vengrija atkerta nenorinti to net svarstyti.
Vis dėlto, antradienį Vilniuje vykstančio Lietuvos ekonomikos forumo „Lietuvos Davosas 2022“ metu ekspertai teigė manantys, kad jei ne po pusmečio, tai po poros metų visa Europa išsivaduos iš rytietiško iškastinio kuro pančių, tačiau, jų teigimu, didysis iššūkis yra iškastinio kuro nebenaudoti iš viso.
Save nubaustų dar labiau?
Diskusiją moderavęs žurnalo „Valstybė“ vyr. redaktorius, Demokratijos plėtros fondo prezidentas Eduardas Eigirdas pastebėjo, kad Rusija, nepaisant jos pradėto karo Ukrainoje, vis dar gauna milžiniškas pajamas iš naftos ir dujų eksporto į Vakarų valstybes.
„V.Putinas net tik toliau gali finansuoti savo imperiją, toliau žudyti, bet ir tikėtis, kad po šio karo jis sugebės, dėka per lėto Vakarų demokratijų judėjimo, užsidirbti net ir naujam karui. Ką turėtume padaryti, kad energetika nebebūtų pagrindinė šį režimą finansuojanti galia?“ – klausė E.Eigirdas.
„Ignitis grupės“ vadovas Darius Maikštėnas teigė nebematantis ilgą laiką vyravusios Europos valstybių saviapgaulės dėl Rusijos. Vis dėlto, jo teigimu, staigus tam tikrų valstybių iškastinio kuro atsisakymas didesnę žalą turėtų joms pačioms, o ne Rusijai.
„Akivaizdu, kad prasidėjus karui ir dar prieš jo pradžią, įvyko milžiniškas mentalinis lūžis didžiųjų pramonės, energetikos kompanijų atstovų galvose. Jei kažkas dar turėjo iliuzijų, kad galima dar dešimtmetį, penkiolika metų naudoti iškastinį kurą iš Rytų, tai niekam nebeliko jokių iliuzijų – iš to reikia išeiti labai greitai.
Tačiau lieka klausimas, kaip išeiti su mažiausiais nuostoliais visuomenėms, pramonei, ekonomikoms“, – kalbėjo D.Maikštėnas.
„Reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, tam tikras kiekis energetinio resurso, kuris ateina į Vokietiją, jeigu jį labai greitai išjungtų, jis paveiktų labai didelę Vokietijoje gaminamos pridėtinės vertės dalį. Vokietija, bausdama Rusiją, save nusibaustų penkis kartus. Todėl geras, greitas išėjimas iš iškastinio kuro yra visų galvose – alternatyvų diegimas akceleruosis labai greitai“, – įsitikinęs „Ignitis grupės“ vadovas.
Vis dėlto, daug lėčiau, anot jo, ateina suvokimas, kad neužtenka vien alternatyvos rusiškam iškastiniam kurui.
„Neužtenka nebepirkti iš Rusijos, bet pirkti iš Kataro ar amerikiečių. Didysis iššūkis yra iš viso nebenaduoti iškastinio kuro. Kai suskaičiuoji, kokius milžiniškus atsinaujinančių šaltinių resursus reikia išvystyti tam, kad didžioji dalis pramonės Europoje išliktų ir net sugrįžtų iš Azijos šalių, tai yra milžiniški skaičiai.
Tokiems skaičiams sukurti centrinėje Europoje net nėra gamtinių sąlygų. Čia mums atsidaro įdomios perspektyvos – Baltijos regionas galėtų padėti centrinei Europai galutinai išsivaduoti iš rytietiškų iškastinio kuro pančių tikrai dideliais kiekiais, jeigu truputį pagalvosime toliau, kas Lietuvoje turėtų įvykti po sinchronizacijos“, – pastebėjo jis.
D.Maikštėnas teigė esantis tikras, kad visa Europa išeis iš rytietiško iškastinio kuro jei ne per pusmetį, tai per dvejus-trejus metus – ir nebūtinai todėl, kad Vakarai pasiryžtų nebefinansuoti V.Putino karo prieš Ukrainą.
„Tai yra būtina tam, kad suvaldytų rizikas. Tiekimas iš Rusijos yra visiškai toksiškas ir ateinančius 30 metų yra nepateisinimas – jokie akcininkai nepateisins išlikimo priklausomybėje nuo rusiško tiekimo“, – pabrėžė jis.
Pristatyti ambicingi tikslai
Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala teigė, kad Europos Sąjunga (ES) turi bendrą energetikos politiką, tačiau praktikoje šis projektas nėra realizuojamas.
„ES bendrą energetikos politiką turi daugiau nei dešimtmetį, bet matėme, kad jis nėra realizuojamas praktiškai – deja, tai labiausiai pasijaučia per tokias krizes, kaip ši, kai dalis šalių turi infrastruktūrą, reikalingą tam, kad atsivežtų dujas iš tolimojo pasaulio kraštų, bet vėliau neturi kaip jų perduoti net ir savo artimiausioms kaimynėms.
Akivaizdu, kad politinės, ekonominės jungtys Europoje kūrėsi, bet energetinės – nebūtinai, todėl tą projektą reikia iš naujo perkrauti ir įgyvendinti efektyviau“, – pastebėjo L.Kojala.
Vis dėlto, politologas pabrėžė, kad įvykusio lūžio Vakarų lyderių mąstyme negalima paneigti.
„Dar sausio mėnesį girdėjome, kad Nord Stream 2 projektas bus įgyvendinamas – buvo kartojama, kad tai komercinis, reikalingas projektas, naudingas visai Europai. Dabar jis ne tik nebeįgyvendinamas, bet sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų kada nors sugrįžti į politinę darbotvarkę, net jeigu situacija dramatiškai pagerėtų“, – atkreipė dėmesį jis.
Be to, L.Kojalos teigimu, Europos Sąjunga jau turi ambicingus planus, kaip ketina pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos.
„Europos Komisija neseniai pristatė kelią, kaip iki 2030 metų tapti energetiškai nepriklausomiems nuo Rusijos. Kelią, kuris kainuotų apie 300 mlrd. eurų, kurio ašis yra būtent atsinaujinanti energetika, efektyvesnis energetikos išteklių naudojimas ir paklausos mažinimas, kurio greičiausiai reikės, kad perėjimas būtų sklandesnis.
Mums labai svarbu atsidurti kelio priklausomybės fazėje, kai yra judama aiškia kryptimi, ir iš to kelio nebeiškrypstama, nepaisant to, kas vyksta aplink. Kol kas negalime 100 proc. teigti, kad esame tame kelyje, o tas kelias, aišku, yra atsiribojimas nuo Rusijos, nematymas „Gazprom“ kaip patikimo partnerio, ir kad visa tai judėtų ne aukščiausiame, politiniame lygmenyje, o vidurinėse grandyse, realizuojant praktinius projektus“, – įvardijo L.Kojala.
Milžiniškos sumos
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, Global BOD Group“ valdybos pirmininkas, Vidmantas Janulevičius sutinka su idėja, kad Europos Sąjunga galėtų numatyti direktyvą, pavyzdžiui, skirti 2 trilijonus konkrečiai atsinaujinančiai energetikai.
„Jeigu žiūrėtume į autokratijas, išskyrus vieną kaimyninę šalį, tai visos autokratijos yra susijusios su iškastiniu kuru – tik Norvegija yra išskirtinis pavyzdys. Yra akivaizdus ryšys tarp iškastinio kuro gavybos ir autoraktinių metodų, nes žmonės nori tuos turtus pasisavinti.
Jeigu mes esame demokratinės šalys, turime dabar dėti investicijas ten, kur grąža būtų mūsų žmonėms ir nepriklausytume nuo tų „specialiųjų“ šalių“, – pabrėžė V.Janulevičius.
„Dabar Europos Sąjungoje, kartu su Jungtine Karalyste, per dieną išleidžiame 1,6 mlrd. eurų trečiosioms šalims, tai įsivaizduokime, kokia tai suma per metus.
Investavus (į atsinaujinančią energetiką – aut.past.), pagal dabartines energijos kainas grąža būtų per trejus-ketverius metus ir išliktų ilgą laiką. 20 trilijonų eurų buvo išleista kovai su pandemija visame pasaulyje, kai visas pasaulio BVP yra apie 80 trilijonų. Kad pasiektume energetinį lūžį mums 20 trilijonų nereikia, o grąža liktų viduje“, – pastebėjo pramonininkų konfederacijos prezidentas.
