„Aldona buvo sveika, energinga moteris“, – lėtai ištarė žinomas verslininkas, kolekcininkas Z.Dargevičius, kurio vadovaujama įmonė valdo pasauliniam tinklui „Best Western“ bei Lietuvos tinklui „Best Baltic Hotels“ priklausančius viešbučius.
Veikliam kauniečiui, kuris dar vadovauja Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmams ir restauruoja Kaune istorinius namus, buvo nelengva pasiryžti atverti širdį.
Tačiau žodis po žodžio 73 metų vyras pasinėrė į skaudžius asmeniškus prisiminimus.
28 metai, kuriuos kartu nugyveno su mylima moterimi, buvo kupini supratimo, šilumos, bendrų pomėgių. Jo 65 metų žmona Aldona buvo veikli pedagogė, rūpinosi namais, kolekcionavo porcelianą.
Viską per vieną dieną pakeitė, atrodė, nesudėtinga operacija. Netektis buvo staigi, netikėta, skausminga. Į Kauno klinikas, kur turėjo būti išoperuotas polipas – nepiktybinis navikas, Z.Dargevičiaus žmona nuvyko gerai jausdamasi. Bet iš ten į namus jau negrįžo.
Prieš operaciją nebuvo nustatyta tiksli naviko vieta, o operuojant ir jo ieškant buvo pažeisti du visiškai sveiki organai.
Iš pradžių buvo sužalota blužnis, ją nutarta pašalinti. Šalinant blužnį buvo sužalota kasa.
Vėliau ekspertai nustatė, kad prieš operaciją pacientei nebuvo nustatyta tiksli diagnozė, o tiesioginė jos mirties priežastis – kasos sužalojimas ir dėl to kilusios komplikacijos.
Po nesėkmingos operacijos pacientei prasidėjo ūmus kasos uždegimas, būklė blogėjo, kitą dieną ji buvo operuojama antrą kartą.
Tai, kas vyko 2015 metų vasario 12 ir 13 dienomis Kauno klinikų operacinėse, virto painia detektyvine istorija, kurios daug detalių iki šiol nebuvo skelbta.
Pasirodo, dingo svarbūs medicininiai dokumentai, kituose įrašai nesutapo, o vangūs prokurorų veiksmai Z.Dargevičių ir stebino, ir piktino.
„Aldoną papjovė ant operacinio stalo, o prokurorai ilgai nesistengė, kad būtų nustatytos tikrosios įvykio aplinkybės“, – tiesiai rėžė verslininkas, kuris sunkiai išgyveno netektį.
Neseniai Aukščiausiasis teismas atmetė kauniečio chirurgo Žilvino Saladžinsko, dėl kurio kaltės mirė Z.Dargevičiaus žmona, kasacinį skundą.
Dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir tarnybos pareigų neatlikimo medikas yra nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymas atidėtas pusantrų metų.
Jam dar skirta 753 eurų bauda, taip pat dvejus metus uždrausta dirbti chirurgu.
Ilgoje teisinėje kovoje pagaliau buvo padėtas taškas ir kaunietis Z.Dargevičius, atrodytų, galėtų tuo džiaugtis.
Bet nukentėjusiuoju pripažintas verslininkas per mūsų pokalbį pabrėžė, kad jis siekė ne atkeršyti Ž.Saladžinskui, o visai kitų tikslų.
Z.Dargevičius norėjo, kad būtų išvengta daugiau tokių netekčių, kad nusikaltimai nebūtų dangstomi, o jų galai – slepiami.
Ilga kova dėl teisingumo paliko ir karčių nuoskaudų. Neatsakyta liko ir į klausimą, kodėl vienus įtariamuosius teisėsauga dangsto vangiai tirdama bylas, o kitus žūtbūt siekia sumurdyti.
„Tik dabar ramiau galiu kalbėti apie tai, kas buvo padaryta Aldonai ir kas buvo bandoma nuslėpti“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ prabilo skaudžią netektį išgyvenęs kaunietis.
Sužalojimus bandyta nuslėpti
– Ar pasiekęs teisingumą jūs pajutote palengvėjimą? – paklausiau verslininko Z.Dargevičiaus.
– Aš norėjau įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas ir kad jis turi būti įvertintas.
Siekiau, kad Aldoną pražudęs medikas daugiau niekada negalėtų operuoti.
Bet kova dėl teisingumo tęsėsi net septynerius metus, todėl ir rezultatas nebe taip džiugina.
Baudžiamoji byla buvo vilkinama – kol ji pasiekė teismą, praėjo net ketveri metai.
– Kodėl jums pačiam teko rinkti nusikaltimo įrodymus?
– Prokurorai tyrimą kelis kartus buvo nutraukę. Kiekvieną kartą, kai būdavo priimtas toks sprendimas, aš nemiegodavau naktimis – ilgai mąstydavau, kaip rasti naujų įrodymų.
Akivaizdūs faktai badė akis, bet prokurorai kažkodėl ilgai nenorėjo jų matyti.
Manau, kad tai nebuvo aplaidumas. Kas gali paneigti, kad buvo kitų interesų, kitas tikslas?
Tik tada, kai buvo pakeistas prokuroras, tyrimas pasistūmėjo. Tačiau vis tiek man teko ir pačiam pasirūpinti, kad būtų atlikta išsami ekspertizė. Pats turėjau apmokėti ir jos išlaidas.
– Kodėl buvo reikalinga tokia ekspertizė?
– Ekspertai išsamiai ištyrė, kaip buvo atlikta operacija, kaip pacientė buvo gydyta, ir pateikė objektyvias išvadas.
Tokia ekspertizė buvo reikalinga, nes iš pradžių buvo bandoma nuslėpti, kokie sužalojimai pacientei buvo padaryti operacijos metu.
Apie tai nebuvo palikta ir įrašų jos ligos istorijoje, kituose dokumentuose.
Sužalojimus pastebėjo patologas anatomas skrodimo metu. Tačiau ir jo padarytų išvadų prokurorai iš pradžių nenorėjo matyti.
Per operaciją mediko padarytų klaidų nenorėjo matyti ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, kuriai užkliuvo tik tai, kad medikas nepasirašė dokumento.
Aš manau, kad tokie skaudūs atvejai neturėtų būti dangstomi.
Įrašuose duomenys skyrėsi
– Iš bylos dokumentų matyti, kad prieš atliekant operaciją net nebuvo nustatyta naviko vieta. Gal Kauno klinikose trūksta diagnostinės aparatūros?
– Nebuvo atlikti pakartotiniai tyrimai, nors aparatūros jie turi pakankamai ir tai turėjo padaryti. Todėl pacientė ant operacinio stalo buvo tiesiog mėsinėjama.
Iš pradžių chirurgas pjovė žarnas vienoje pilvo pusėje, bet ten naviko nerado. Tik tada buvo atlikta kolonoskopija. Tai labai apsunkino operaciją.
Po to buvo pjauta jau kitoje vietoje.
Matyt, neradęs naviko chirurgas susinervino ir pažeidė blužnį, kuri ėmė stipriai kraujuoti.
Tada galbūt buvo dar labiau susinervinta ir, šalinant kraujuojančią blužnį, buvo pažeista dar ir kasa, nupjautas jos kampas.
Kitą dieną mano žmoną teko vėl operuoti.
Iš pateiktų dokumentų buvo neaišku, kiek truko operacijos, kas buvo daroma, nes buvo įrašyti melagingi duomenys.
Pavyzdžiui, viename dokumente antros operacijos pradžia pažymėta 9 valandą, o kitame paliktas įrašas, kad 10 valandą pacientės būklė dar buvo stabili, komplikacijų nebuvo.
Trečias įrašas jau skelbė, kad į operacinę ji buvo nuvežta 10 valandą 30 minučių. Trys įrašai ir visuose – skirtingi duomenys. Kaip tai iš viso galėjo nutikti?
Nebuvo ir įrašų, kas negerai buvo padaryta per pirmąją operaciją. Jeigu to nebūtų nuslėpę, pacientę galėjo pradėti iš karto gydyti tinkamais medikamentais ir ūminis kasos uždegimas nebūtų išsivystęs.
Prieš pirmąją operaciją mano žmonos kasa buvo visiškai sveika – ją buvo galima išgelbėti ir ji dabar būtų gyva.
– Ar navikas, kurio ieškota per operaciją, buvo piktybinis? Ar buvo būtina jį skubiai operuoti?
– Liko neaiškumų dėl naviko mėginio, kuris patologui anatomui buvo pateiktas tik vasario 15 dieną, nors pirmoji operacija buvo atlikta dar vasario 12 dieną.
Kodėl mėginys buvo pateiktas ištirti praėjus dviem dienoms po pacientės mirties?
Negana to, dingo įrašai apie to mėginio siuntimą. Gal jis buvo visai ne Aldonos, o kito žmogaus?
Esą tyrimas parodė, kad tai buvo piktybinis navikas, bet prieš tai pateiktas mėginys nerodė vėžio. Kodėl rezultatai taip žymiai skyrėsi?
Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad mano žmonai iš viso nebuvo vėžio, o tai buvo bandoma nuslėpti.
Ruošėsi Valentino dienai
– Kaip jūsų žmona jautėsi tą dieną, kai išvyko į ligoninę?
– Aldona buvo gerai nusiteikusi, į šaldytuvą įdėjo butelį šampano. Ji man pasakė, kad iš ligoninės grįš per Valentino dieną ir mes kartu pakelsime taures.
Žmona jautėsi puikiai, buvo gyvybinga, anksčiau nebuvo turėjusi sveikatos bėdų. Ji tik nuėjo profilaktiškai pasitikrinti, buvo padarytas kraujavimo testas, kuris buvo teigiamas. To priežastys galėjo būti įvairios.
Mano žmoną nusiuntė į Kauno klinikas patikslinti diagnozės, buvo rastas polipas. Buvo padaryta jo biopsija – ji neparodė vėžio. Bet buvo nutarta operuoti.
– Ar po to, kai jūsų žmona per pirmąją operaciją buvo sužalota, ji dar buvo atgavusi sąmonę?
– Man buvo sunku ką nors sužinoti, nes nuo manęs viskas buvo slepiama. Bandžiau prisiskambinti ją operavusiam chirurgui Ž.Saladžinskui, bet jis į mano skambučius neatsiliepė.
Skambinau ne kartą ir į Kauno klinikas, bet visi, kurie atsiliepdavo į mano skambučius, arba neva nežinojo, kur yra pacientė, arba išgirdę klausimą iš karto padėdavo telefono ragelį.
Manau, visi klinikose puikiai žinojo, kas buvo pridaryta, bet niekas nenorėjo man pasakyti tiesos.
Man paskambino tik tada, kai po antros operacijos Aldonai buvo likę gyventi vos kelios valandos. Iš pradžių net nesupratau, ką man nori pasakyti paskambinęs medikas.
Tai, ką jis kalbėjo apie paskutines Aldonos gyvenimo valandas, skambėjo visiškai neįtikėtinai.
Tada man skambino ne Ž.Saladžinskas, o kitas gydytojas. O Ž.Saladžinskas iki šiol taip ir nerado laiko man paskambinti. Ir teismo salėje jis pro mane praeidavo kaip pro tuščią vietą.
Chirurgas per procesą bandė įrodyti, kad viską atliko tinkamai, tik neva kiekvieno žmogaus organizmas yra savitas.
Po išsamios ekspertizės, kurią atliko patyrę specialistai, teismo medicinos ekspertai, tokie jo teiginiai subliūško.
– Kaunietis Ž.Saladžinskas – patyręs chirurgas. Gal pacientę operavo ne jis? Gal manydamas, kad operacija bus nesudėtinga, ją atlikti patikėjo kokiam nors mažai patirties turinčiam medikui?
– Apie tai ir aš buvau susimąstęs. Svarsčiau: kaip buvo įmanoma padaryti tiek daug klaidų?
Operacijos laikas buvo kažkodėl paankstintas dviem valandomis.
Negana to, aš keliskart prašiau, kad klinikos pateiktų tą dieną atliktų operacijų protokolą. Bet toks sąrašas taip ir nebuvo pateiktas. Todėl tai man sukėlė įtarimą.
– Per procesą buvo apklausta ir daugiau tos ligoninės medikų. Kokį įspūdį jums paliko jų liudijimai?
– Kitų teisme apklaustų medikų atmintis pasirodė labai prasta, sutrikusi.
Nieko neprisiminė net ir anesteziologė, kuri dėl užsitęsusios operacijos, tikėtina, turėjo daug darbo. O gal ten dažnai taip nutinka, gal ten tai įprasta?
Įrodyti tiesą buvo sunku
– Baudžiamojoje byloje, kurią skaitant kyla šiurpas, atkakliai siekėte teisingumo. Bet vis tiek manote, kad Temidė ne visiems yra vienodai teisinga?
– Man sunku suprasti, kodėl Ž.Saladžinskas, kuris papjovė žmogų, negalės operuoti pacientų tik dvejus metus, o štai akademikui Kęstučiui Strupui buvo iš viso panaikinta chirurgo licencija.
Vilnietis chirurgas K.Strupas nepakenkė pacientams, atvirkščiai, jis išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
Kodėl minėta Akreditavimo tarnyba taip skirtingai vertina situacijas? Tikėtina, kad tiesiog vykdoma tai, ką nurodo Sveikatos apsaugos ministerija.
Šie du rezonansiniai atvejai akivaizdžiai rodo, kad vienus medikus siekiama apsaugoti, o su kitais – susidoroti. Jeigu Akreditavimo tarnyba būtų pavaldi kitai ministerijai, pavyzdžiui, Teisingumo, tikėtina, situacija būtų kita ir būtų kitaip vertinami medikai.
– Nemažai darbo atlikote už teisėsaugą. Ko reikia, kad būtų įrodyta tiesa?
– Kol nepateikėme teisėsaugai daugiau įrodymų, tol buvo net neskubama tirti. Todėl įrodyti tiesą tokiose bylose yra sudėtinga.
Reikia turėti daug kantrybės, užsispyrimo. Man to netrūksta, nes esu žemaitis.
Bet sunkiausia man buvo likti vienam. Aš nežinojau, kur kas namuose padėta, ko griebtis, kaip gyventi toliau.
– Galbūt atsitiesti po likimo smūgio jums padėjo ir mėgstama veikla? Ar ir toliau rūpinatės istorinių pastatų restauravimu, siekiate juos išsaugoti ateinančioms kartoms?
– Esu restauravęs jau daug pastatų, dabar dirbama prie naujo.
Man patinka tuo užsiimti, patinka kurti, kolekcionuoti grožį.
Turėjome ir su Aldona bendrą pomėgį rinkti porcelianą. Suradusi retesnį egzempliorių ji labai juo džiaugdavosi.
Laikas ir veikla gydo netekties žaizdas, bet prarasto artimo žmogaus vis tiek gaila.
– Ar tiesa, kad patyrėte ir daugiau smūgių, kad jus bandė apjuodinti?
– Taip, ir vėl nusivyliau prokurorų veiksmais. Į teisėsaugą kreipiausi po to, kai buvo surinkta ir išplatinta 40 metų senumo informacija.
1982 metais buvau teisiamas pagal KGB sufabrikuotą bylą. Tuo metu tokiu būdu gniuždyti žmones buvo įprasta. Mane teisė tik viena instancija – sovietinis Aukščiausiasis teismas, o aš negalėjau sprendimo apskųsti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę sovietinės bylos teismuose nebuvo saugomos, bet jų sprendimai buvo perduoti Centriniam valstybės archyvui.
2020 metų birželį tame archyve duomenų apie mano praeitį ieškojo vienas kaunietis advokatas. Iš pradžių duomenis jis siūlė man, bet už tai prašė neva paramos – 12–13 tūkstančių eurų. Bet aš nesutikau mokėti.
Tada duomenys buvo perduoti kitiems asmenims, kurie juos išplatino elektroniniu paštu. Tai buvo padaryta prieš Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Generalinę asamblėją, kuri vyko 2020-ųjų birželio 18 dieną.
Prašiau ištirti galimą nusikalstamą veiką ir išsiaiškinti, kieno užsakymu ir kokiu tikslu tai buvo daroma. Bet Kauno apygardos prokuratūra kelis kartus sustabdė tyrimą, nors yra žinoma, kas ieškojo archyve duomenų ir kas juos platino. Tai kodėl nieko nedaroma?
Galėjo numatyti padarinius
Kauno klinikose nuo 1997 metų chirurgu dirbęs Ž.Saladžinskas per teismo procesą nurodė, kad kaip operavęs gydytojas prisiima atsakomybę už pacientės mirtį ir atsiprašo jos artimųjų.
Tačiau kaunietis medikas nemanė, kad elgėsi neatsakingai. Esą operacijos sėkmę lemia paciento anatominės savybės bei įvairios situacijos, o klaida medicinoje yra kompleksinis reiškinys, esą neišvengiamas tokioje profesijoje.
„Atsižvelgiant į Ž.Saladžinsko išsilavinimą, įgytą patirtį ir kompetenciją, jis privalėjo suprasti, žinoti ir galėjo numatyti daromos operacijos specifiką bei jos galimus padarinius“, – pabrėžė Kauno apylinkės teismas, kuris 2020 metų kovo 16 dieną paskelbė nuosprendį Ž.Saladžinskui.
Šių metų balandžio 28-ąją nutartį paskelbusi Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors Ž.Saladžinskas nenumatė, kad per operaciją gali kilti tokių padarinių, bet pagal veikos aplinkybes ir savo profesines savybes galėjo ir turėjo realią galimybę tai numatyti.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad, esant netiksliems tyrimo duomenims, medikas privalėjo atlikti pakartotinius tyrimus, tinkamai juos įvertinti ir nustatyti tikslią diagnozę bei naviko vietą.
Taip pat operacijos metu chirurgas turėjo numatyti, kad jo neatidus, neapdairus ir nekvalifikuotas elgesys, nulemtas skubėjimo ir kitų aplinkybių, gali pažeisti pacientės gyvybiškai svarbų organą – kasą, kuri akivaizdžiai nebuvo sudedamoji naviko šalinimo operacijos dalis.
Taigi medikas veikė nusikalstamai nerūpestingai.
„Lietuvos rytas“ prašė Ž.Saladžinsko komentaro, bet jis per vieną iš gynėjų perdavė, kad dar nenori kalbėti apie šią istoriją ir Aukščiausiojo teismo nutartį, kuria buvo atmestas jo kasacinis skundas.
Turėjo numanyti, kokios galėtų būti pasekmės
Arūnas Petrauskas, advokatas:
„Z.Dargevičius patyrė didelį smūgį, nes jo artimosios netektis buvo staigi, netikėta. Viskas įvyko dėl paprastos polipo operacijos. Baudžiamoji byla dėl pacientės mirties strigo, nes ją tyrė žemiausios grandies pareigūnai, kuriems trūko patirties, kvalifikacijos.
Iš pradžių buvo atsisakyta daryti išplėstinę ekspertizę. Buvo pateikta trumpa specialistų išvada, kuri tilpo į pusantro lapo.
O kai pagaliau buvo atlikta išplėstinė ekspertizė, ji apėmė net apie 20 lapų.
Tyrimą kontroliavo Vilniaus prokurorai. Byla tirti į Vilnių buvo perduota siekiant objektyvumo, bet tyrimas kelis kartus buvo nutrauktas.
Mums buvo kilusi mintis, gal Ž.Saladžinskas atliko ne visą operaciją, gal jis perėjo į kitą operacinę. Siekėme tai išsiaiškinti, bet klinikos nepateikė operacijų protokolų. Todėl tai liko tik prielaida.
O dokumentuose, kuriuos klinikos pateikė, buvo daug klaidų, jie pildyti aplaidžiai. Pavyzdžiui, nebuvo aprašyta, kaip sužalota blužnis. O kasos sužalojimo chirurgas iš viso nematė – užsiuvo ir paliko pacientę.
Laboratorija, kuriai buvo nusiųstas išpjautas fragmentas, pastebėjo, kad jame yra ir maža dalis kasos. Tik tada paaiškėjo, kad sužalotas šis gyvybiškai svarbus organas.
Pacientę operavęs chirurgas yra patyręs ir puikiai žino, kokios gali būti neatidumo pasekmės, todėl turėjo būti itin kruopštus. Jeigu medikas ieškojo polipo vienoje pusėje, o jis buvo kitoje, tai rodo, kad operacijai buvo nepasiruošta. Tai pažymėjo ir ekspertai.
Tokiose bylose ieškant tiesos svarbu veikti ryžtingai.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
