Vaikščiodamas po Vilniaus centrą buvęs ilgametis Apeliacinio teismo teisėjas 67-erių Valdimaras Bavėjanas stengiasi pasirinkti tokį maršrutą, kad nereikėtų eiti pro teismo pastatą.
Gedimino prospekte įsikūrusiame Apeliaciniame teisme šis teisėjas praleido 21 metus, bet savo kabineto duris paskutinį kartą pravėrė lydimas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų.
2019 metų vasario 20-osios rytą namuose V.Bavėjaną sulaikę pareigūnai atsivedė jį į darbo vietą daryti kratos.
Tų pačių metų rudenį jis buvo atleistas, o į buvusią darbo vietą užsuko visai neseniai – susipažinti su byla, kurią netrukus atvers šio teismo teisėjai.
Piktnaudžiavimu ir prekyba poveikiu kaltintas V.Bavėjanas prieš Apeliacinį teismą stos jau būdamas išteisintas.
Jo bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad didžioji dalis bylos duomenų išvis negali būti pripažinti įrodymais, nes buvo gauti neteisėtais būdais.
Su tuo negalintys susitaikyti prokurorai nuosprendį apskundė.
Šio proceso tęsinio laukiantis V.Bavėjanas „Lietuvos rytui“ atskleidė jį ir advokatus pribloškusias tyrimo detales bei karčią patirtį nusikaltėlio kailyje.
Prisiminimai apie 2019 metų vasarį buvusiam teisėjui iki šiol kelia šiurpą: „Sulaikyti, suimti, uždaryti, vedžioti su antrankiais. Dabar jau turbūt niekam nekyla abejonių, kad to daryti nereikėjo.“
– Teismo koridoriais buvote vedžiojami lyg nusikaltėliai, tačiau dalis tuomet garsiai įvardytų įtarimų nepasitvirtino. Kaip viskas atrodo dabar, kai vieno teismo jau esate išteisintas?
– Aš nesiskundžiu, bet visa tai atrodė nykiai. Valstybė neturėtų taip elgtis su žmonėmis, kad ir kas jie būtų – nusikaltėliai ar dar ne nusikaltėliai.
Mes buvome nuvežti į tuomet T.Kosciuškos gatvėje veikusią Vilniaus policijos areštinę, kurią galėčiau pavadinti pragaru žemėje. STT pareigūnai iškart mane perspėjo ir atsiprašė dėl tokių gyvenimo sąlygų.
Tuo metu spaudė 15 laipsnių šaltis. Kameros langas buvo iškritęs, viduje – baisus šaltis, kameroje esantis tualetas buvo užsikimšęs, bet niekas apie tai neperspėjo. Ant gultų pamesti čiužiniai turbūt likę nuo caro laikų.
Esu patyręs kelias stuburo operacijas, todėl iš šios įstaigos išėjau kaip lavonas.
Šios istorijos pradžia atrodė labai nykiai ne tik dėl baisių gyvenimo sąlygų. Buvo nemalonu klausyti viešų STT direktorius Žydrūno Bartkaus ir prokuroro Martyno Jovaišos komentarų apie tai, kas ir ką padarė.
Juk Lietuvoje dar galioja nekaltumo prezumpcija.
Buvo sukurtas toks šios bylos fonas – kam gali atrodyti, kad kas nors nekaltas, jei vedamas su antrankiais.
Taip tarsi buvo padėtas taškas, o vėliau tą dėmę plaukis nesiplovęs, vis tiek liksi kaltas, o jei išteisins, kas nors pasakys, kad savi teisėjai saviems akies nekerta.
Prisimenu, kai žurnalistai Ž.Bartkaus paklausė, kas nagrinės teisėjų bylas, kad tai būtų padaryta objektyviai, jo atsakymas atrodė tikrai nesolidžiai – esą tai darys tik nepriekaištingos reputacijos, skaidriai atrinkti teisėjai.
Teisėjus juk atrenka sistema, kaip ji gali atrinkti vienokius ar kitokius?
Net neabejoju, kad šį pasakymą kas nors primins Europos žmogaus teisių teisme.
– Jūsų bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad dauguma įrodymų buvo surinkti neteisėtais būdais. Kokie buvo tie būdai?
– Reikėtų pradėti nuo kratos. Pareigūnai į mano namus atvyko 8 val. 34 min., atsivežė teismo nutartį atlikti kratą ir tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretą, leidžiantį mane patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir suvaržyti laisvę.
Kai pateikė šį dekretą, viskas atrodė teisingai. Jis pasirašytas vasario 19-ąją, man pateiktas vasario 20-ąją. Bet šiuo atveju tai buvo procesinė apgaulė, klasikinis piktnaudžiavimo tarnyba atvejis.
Paaiškėjo, kad šis dekretas Teisės aktų registre buvo registruotas vasario 20 dieną, ne vėliau kaip 8 val. 20 min.
Tačiau Tauragės apylinkės teismo teisėja Vida Butanavičiūtė atlikti kratą leidžiančią nutartį pasirašė vasario 19-ąją, vadovaudamasi dekretu, kurio dar nebuvo.
Taigi sąmoningai kažkas iš Prezidentūros prokuratūrai atidavė nepaskelbtą prezidentės dekretą, o tai žinodamas prokuroras jį pateikė teismui. O šis, remdamasis negaliojančiu dekretu, leido daryti kratą.
Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus krata pas teisėjus buvo negalima nesustabdžius jų įgaliojimų.
– Jūs buvote teisiamas kartu su vaikystės draugu, buvusiu „Kauno vandenų“ technikos direktoriumi Valiu Venslovu, kurį dar 2018 metų spalį Kauno apygardos teismas nuteisė lygtine 3 metų laisvės atėmimo bausme ir įpareigojo sumokėti 37,6 tūkstančio eurų baudą. Tačiau prieš kelias savaites Aukščiausiasis teismas šią bylą grąžino Apeliaciniam teismui. Kodėl?
– Šioje byloje teismas įžvelgė negražių dalykų ir metė didelį akmenį į STT ir prokuratūros daržą.
Aš niekada neneigiau, kad susitikinėjau su buvusiu klasės draugu V.Venslovu, bet mes kalbėjomės tikrai ne apie kyšius ar kitus neteisėtus dalykus. Kartą buvome susitikę su juo ir jo advokate Rūta Mikše.
Man išėjus, toliau buvo įrašinėjami advokatės ir jo kliento pokalbiai. Negana to, STT advokatę R.Mikšę tris kartus kvietėsi į apklausas.
Aukščiausiasis teismas kategoriškai pasisakė, kad advokatę į apklausas kvietę ir ją apklausę pareigūnai apribojo advokato ir jo kliento konfidencialumą, taip pat suvaržė Konstitucijos garantuojamas asmens teisės į gynybą ir tinkamą procesą.
Sunku įsivaizduoti, kad STT centrinės valdybos pareigūnai būtų nežinoję, jog apklausti advokatę apie tai, ką ji sužinojo eidama savo pareigas pagal sutartį, draudžia ir Baudžiamojo proceso kodeksas, ir Advokatūros įstatymas, ir Advokatų etikos kodeksas. Tai – akivaizdus pažeidimas ir net piktnaudžiavimas tarnyba.
Beje, vieną kartą ją į apklausą pakvietė pats Generalinės prokuratūros prokuroras Gedgaudas Norkūnas, kuris tikrai turėjo žinoti, kad to daryti negalima.
Bet tuo viskas nesibaigė. Aukščiausiasis teismas šią nutartį priėmė kovo 16-ąją, po dviejų dienų prokuratūra Apeliaciniam teismui pateikė skundą dėl mano išteisinimo ir vis tiek paprašė iškviesti ir apklausti kaip liudytoją advokatę R.Mikšę.
Taip neriama kilpa teisėjams. Jei netyčia surengs tokią apklausą, jiems gresia drausmės byla, jeigu ne daugiau.
Pirmosios instancijos teismas viską suprato ir apklausti advokatę atsisakė, bet prokuratūra vėl prašo tai padaryti.
– Vadinasi, prokurorai bando apgauti teisėjus?
– Tai ne vienintelis kartas. Daugybėje dokumentų nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. spalio 4-ąją.
Visi teisininkai žino, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą kriminalinė žvalgyba negalima.
Nepaisydamas to spalio 11-ąją Vilniaus apygardos teismas leido mano atžvilgiu atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus.
Manau, kad sankciją išdavusi civilinių bylų teisėja net nežinojo apie jau pradėtą ikiteisminį tyrimą, ji vėl buvo apgauta.
Leidimai sekti mane ir kitus gauti panaudojant apgaulę.
Byloje yra ir daugiau negražių dalykų. Tai – rimtas STT tarnybinis pranešimas, kurio data – 2018 metų spalio 4-oji, nors nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad kai kurie STT darbuotojai jo turinį žinojo jau išvakarėse.
Keista ir įdomu, kaip pareigūnai susipažino su dokumentu, kurio dar nebuvo.
– Kokias galimybes sekliams suteikė sankcija tęsti kriminalinę žvalgybą?
– Per savo darbo praktiką aš turbūt pirmą kartą mačiau tokias kriminalinės žvalgybos veiksmų ribas.
Buvo leidžiama sekti ne tik mane, nes tuo metu jau buvau laikomas galimu nusikaltimo bendrininku, bet ir visus su manimi susijusius asmenis. O su manimi susiję sutuoktinė, vaikai, bendradarbiai – ko nori, to klausykis.
Įrengti slaptą klausymosi įrangą buvo leista mano darbo kabinete bei kitose su juo susisiekiančiose patalpose.
Mano kabinetas susisiekė su koridoriumi, tiek to, bet koridorius susisiekia su viskuo – teisėjų pasitarimų kambariu, teismo pirmininko kabinetu, tualetais.
Gali būti, kad jie patys vėliau susiprato, jog galėjo būti perlenkta lazda, – byloje nėra nė vieno šiose patalpose daryto įrašo.
– Nors galimybės buvo neribotos, nieko reikšmingo užfiksuoti nepavyko? Bent taip teigia Šiaulių apygardos teismas.
– Išteisinamąjį nuosprendį prokuratūra apskundė, bet tiek metų dirbęs teisėju aš sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų galima pakeisti nuosprendį nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Viskas prasidėjo nuo to, kad garsusis kontrabandininkas Vilius Karalius kalbėjosi su advokatu Drąsučiu Zagrecku ir ruošėsi mane papirkti, nes tuo metu nagrinėjau vieną kontrabandos bylą. Ji jau artėjo prie pabaigos, prokuroras sakė baigiamąją kalbą.
V.Karalius tam neva buvo skyręs 35 tūkst. eurų, kiek iš jų turėjo atitekti man, nežinau.
Jie pakalbėjo, ir viskas tuo baigėsi, nebuvo net menkiausių įrodymų ar duomenų, kad su manimi apie tai kas nors būtų kalbėjęs.
Nors kalbėjosi jie, buvo teigiama, kad daryti nusikaltimą rengėsi ne kas nors kitas, o aš.
Šioje byloje jau yra įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas. V.Karalius aiškiai pasakė, kad su manimi nėra bendravęs.
– Byloje nėra jokių jūsų pokalbių, pažadų?
– Yra užfiksuotas vienas skambutis. D.Zagreckas man skambino turbūt pirmą kartą gyvenime ir pasakė: „Valgykloj jinai“, aš atsakiau: „Ai, valgykloj, supratau.“
Neįsivaizduoju, apie ką buvo kalba, nes šioje istorijoje nėra jokių moterų. Jis man skambino iš teisme esančios kavinės, todėl „jinai“ galėjo būti advokatė, teisėja, neprisimenu, kas, bet tai tikrai neturi nieko bendra su korupciniais susitarimais.
Šį neaiškų pokalbį prokurorai surado, kai buvo teismo įpareigoti pateikti visus faktinius duomenis.
Kartu su apeliaciniu skundu prokurorai vėl nori kažką pateikti, gal dar ką nors surado.
Mane net drebulys pradėdavo krėsti, kai teismui paprašius būdavo atnešami kokie penki ar net dešimt STT tarnybinių pranešimų. Jų nėra byloje, todėl nežinau, kas ten rašoma, bet įsivaizduoju, kad šios tarnybos darbuotojas atsisėsdavo ir jų surašydavo tiek, kiek reikia.
Ko verti įrodymai, kad mes su savo vaikystės draugu V.Venslovu tarėmės papirkti Kauno apygardos teismo teisėją Viktorą Preikšą, kad jis paveiktų V.Venslovo bylą nagrinėjusį teisėją Algerdą Urbšį.
Byloje teigiama, kad V.Venslovas pinigų neperdavė, nes esą netinkamai suprato susitarimo su manimi turinį. Bet juk jei jis netinkamai suprato turinį, tai nėra ir susitarimo.
Mūsų pokalbiai su V.Venslovu buvo užfiksuoti po nuosprendžio, jis jau buvo pripažintas kaltu, tai dėl ko galima susitarti, kai veiksmas įvykęs?
Dar buvau apkaltintas piktnaudžiavimu tarnyba – daviau jam keletą patarimų dėl apeliacinio skundo.
Padariau tai, nors teisėjui to daryti nereikėtų. Bet ar čia nusikaltimas?
– Jūs išteisintas, nors procesas dar nesibaigęs. Aiškėja, kad svarių įrodymų trūksta ir kitų teisėjų bylose. Gal jau turite atsakymą, kodėl korupcijos bene uoliausiai buvo ieškoma Apeliaciniame teisme?
– Apeliacinis teismas specialiosioms tarnyboms buvo lyg rakštis. Mes išdrįsdavome priimti daugiau išteisinamųjų nuosprendžių ir paleisti suimtus žmones, nors dėl to kilo ne vienas skandalas.
Aš esu išteisinęs buvusį „Vilniaus vandenų“ generalinį direktorių Darių Norkų.
Kaip atrodė įrašas, kurį STT pareigūnai netyčia įsirašė patys ir kalbėjo apie tai, kaip reikia ką suklastoti?
Nusikaltimas lyg padėtas ant lėkštutės, bet prokuratūra į tai nereagavo.
Galbūt tai psichologinis spaudimas, bet STT kabinete, kuriame mus apklausdavo, kabėjo lenta su Apeliacinio teismo teisėjų pavardėmis.
Prie vienų buvo pažymėtas klaustukas, prie kitų – pliusas. Nė vienas teisėjas, kurio pavardė buvo toje lentoje, jau nebedirba.
Vieni buvo išvesti su antrankiais, kiti po korupcijos skandalo buvo priversti išeiti patys – tuometis Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aloyzas Kruopys, Linas Žukauskas.
Seimas tikrai nebūtų davęs sutikimo juos atleisti vien dėl advokato D.Zagrecko pasvaičiojimų.
Tarnybos savo tikslą pasiekė – nė vieno šių teisėjų neliko, išskyrus vieną, bet jo neminėsiu.
Jei slapta užfiksuotas mūsų pokalbis nebūtų tapęs baudžiamąja byla, aš taip pat nebūčiau atleistas iš darbo.
Būtų užtekę griežto papeikimo, bet kai buvau pavedžiotas su antrankiais, kito kelio nebuvo. Buvau atleistas likus metams iki pensijos.
Šios sankcijos man atsirūgs visam gyvenimui.
