Vaikai, pasirodo, buvo ištroškę, tad atsigėrė kaip reikiant. Žinoma, kad po keliolikos minučių puolė klausinėti, kur tualetas? Iš tiesų, kur gi jis?
Žinau bent porą, bet jie tolokai, galime nespėti. Vienintelė išeitis – prašytis į kavinę, pačiam nusipirkti kavos, nors ir nelabai norisi. Arba susimokėti už dukrų nusilengvinimą, tik už visas tris kainuotų tiek pat, kiek ir espreso puodelis.
Tuomet norom nenorom prisimeni, kiek iečių Seime sulaužyta dėl taip ir nepriimto įstatymo, kuris restoranų ar barų savininkus įpareigotų vandenį klientams tiekti nemokamai.
Laisvosios rinkos institutas nepatingėjo suskaičiuoti: per 238 dienas parengti trys projektai, tam prireikė trijų Seimo Teisės departamento ir dviejų Teisingumo ministerijos išvadų.
Pridėkime dar porą puslapių su parlamento teisininkų pastabomis ir mažiausiai tris Seimo komitetų posėdžius, kuriuose buvo svarstomas šis gyvybiškai svarbus klausimas.
Kad vanduo – gyvybės šaltinis, žinoma jau seniai. Tačiau kiek pinigų buvo išleista parlamentarų, patarėjų ar teisininkų algoms, kol prieita iki balsavimo? O po jo – šnipštas, atmesta. Nes pati idėja, tarkime tiesiai šviesiai, sveiku protu sunkiai suvokiama.
Jei baro ar kavinės padavėjas ar šeimininkas gerbia klientą, tikrai nebus sunku įpilti stiklinę vandens, ir tam nereikia jokių įstatymų. O štai dėl nemokamų tualetų, įpareigojančių juos įrengti miestų centruose, visai praverstų.
Tada kai kurios savivaldybės bent užpakalius pajudintų, nes kažkodėl Trakai tokį turi, o Vilnius – ne arba bent aš apie jį nežinau.
Lygiai taip pat nežinau, kiek šimtų valandų eismo specialistai analizavo automobilių srautus, kad nustatytų, jog mirksintis žalias šviesoforo signalas yra blogiau, nei iš karto užsidegantis geltonas.
Neabejoju, kad tai turėjo užtrukti, o sumokėta už analizes, aišku, bus iš biudžeto.
Todėl dabar Susisiekimo ministerija siūlys tą mirksiuką automobiliams panaikinti, o palikti tik pėstiesiems, bet ir šiems jis mirksės ne ilgiau kaip dvi sekundes.
Taip ir regiu, kaip pasikeitus šiai taisyklei jau po dienos miestuose neliks spūsčių ir jokių avarinių situacijų.
Pasirodo, nesvarbu, kad mašinų gausėja, o gatvės ne platinamos, bet siaurinamos. Viską lemia tai, ar šviesoforas mirksi, ar ne.
Pasaulis dėl karo Ukrainoje gyvena tarsi ant adatų ar parako statinės. Suomiai su švedais kuria ir priima įstatymus dėl narystės NATO. O mūsiškiai aiškinasi, ar deklaruojant gyvenamąją vietą reikia įtraukti pašto kodą, ar ne.
Dėl to jau posėdžiauta Seimo komitetuose, gauti atsiliepimai iš kitų institucijų.
Kiekvienas, kuris tik prisidėjo, už savo indėlį, suprantama, gaus atlyginimą.
Ir ką gi? Pasirodo, jei ir dabar deklaruoji savo gyvenamąją vietą, surasti jos pašto kodą yra juokų darbas.
Aišku, būtų galima tokią prievolę nustatyti ir įstatymu, tačiau gyventojams tai būtų papildoma administracinė našta, o valstybei kainuotų apie 100 tūkst. eurų, kad pakeistų visus duomenis registruose.
Suprantama, kad toks projektas visiškai bergždžias ir nereikalingas. Tačiau biurokratinė mašina neleidžia jo tiesiog palaidoti, todėl šiandien jis turėtų būti svarstomas Seimo posėdžių salėje.
Visa tai vyksta tuo metu, kai Ukrainoje sproginėja rusų raketos, kai Jameso Webbo kosminis teleskopas į Žemę siunčia sampratą apie visatos raidą keičiančius vaizdus, kai nanorobotai jau naršo po vėžio apniktas ląsteles.
Ir kai ES sostinės centre negali rasti nemokamo tualeto. Gal jis neturi pašto kodo?
