2012-ųjų gegužės 17-osios rytą didelės policijos pareigūnų pajėgos šturmavo tvirtove virtusį Kedžių namą Garliavoje. Jiems kartu su antstole pavyko paimti mažametę Laimutės Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio dukrą.
Mergaitės priežiūra iš pradžių laikinai buvo patikėta D.Kedžio seseriai, tuometei Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei. Vėliau teismas nusprendė, kad mergaitė turi būti perduota motinai, tačiau pati N.Venckienė, jos artimieji bei būrys rėmėjų atsisakė paklusti.
Prie Kedžių namo Klonio gatvėje ištisą parą buvo išrikiuotos gyvosios užkardos, turėjusios sutrukdyti policijos pareigūnams ir antstoliui patekti į vidų.
Pirmasis bandymas tai padaryti kovo 23 dieną baigėsi nesėkmingai, todėl pareigūnai antrajam bandymui ruošėsi itin atsakingai.
Vis dėlto ši slapta operacija galėjo ir neįvykti, nes jos išvakarėse tuometis Policijos departamento generalinis komisaras Saulius Skvernelis, kalbėdamas telefonu su itin aukštas pareigas einančiu valstybės vadovu, išgirdo aiškų perspėjimą: „Jeigu įvyks Garliavos šturmas, neteksi posto.“
S.Skvernelis bei artimiausi jo bendražygiai grasinimų nepabūgo, Policijos departamento vadovybė kruopščiai rengėsi įvykdyti teismo sprendimą. Tąkart svarstyta, kad jo neįvykdžius valstybei gresia net perversmas.
Mergaitės išlaisvinimas tapo reikšmingu įvykiu daugybe mirčių paženklintoje violetine pramintoje istorijoje, tačiau jos sukelti ratilai nenurimo dar kelerius metus.
– Kodėl pirmuoju bandymu antstolei bei pareigūnams nepavyko patekti į Kedžių namus – nesitikėta tokio minios pasipriešinimo ar tiesiog trūko tinkamo pasiruošimo? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo tuometinio Kauno rajono policijos komisariato viršininko Romo Oželio, šiuo metu dirbančio Lietuvos policijos mokyklos viršininko pavaduotoju.
– Negaliu vertinti pirmosios operacijos, nes joje nedalyvavo nė vienas Kauno rajono policijos komisariate dirbantis pareigūnas. Tąkart buvo pasitelkti kolegos iš kitų Kauno apskrities rajonų. Dalyvavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai.
Vėliau buvo sušauktas pasitarimas ir svarstyta, ką toliau daryti. Žmonių nuotaikos buvo labai įvairios, visuomenė skilusi į dvi dalis.
Vadovybė nusprendė, kad antrojoje operacijoje dalyvaus ir Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai, išskyrus dirbančius Garliavos nuovadoje. Nesiruošiau slėptis už kolegų nugarų ir neatsisakiau dalyvauti operacijoje.
Kodėl turėčiau tai daryti? Teismas priėmė sprendimą, kurį privaloma vykdyti. Už įvykdymą atsakingas antstolis, o policija šiuo atveju privalėjo tik užtikrinti antstolio saugumą bei viešąją tvarką.
– Vis dėlto būtent policijos pareigūnams teko atlaikyti gausybę kirčių?
– Dveji metai tikrai nebuvo lengvi, miegojau su telefonu po pagalve. Matėme galimas grėsmes, žmonių nuotaikas, todėl turėjome atitinkamai pasiruošti.
Negaliu smerkti kažkuo įtikėjusių žmonių, jie turėjo viziją, neva kažką gina, su kažkuo kovoja. Jie nekalti, kad klydo arba buvo suklaidinti. Vyresnio amžiaus žmonėms išvis būdinga net be aiškios priežasties kovoti su valdžia.
Jeigu pažvelgtume į istorijos pradžią, šiems žmonėms didelės įtakos turėjo ir kai kurių žiniasklaidos priemonių elgesys.
Net mano artimi draugai pasakodavo per televiziją matę laidų, kuriose neva buvo pateikiama sensacingos informacijos.
Sunku argumentuotai kalbėti su tokiais žmonėmis, nes ne visas aplinkybes galima atskleisti, tam tikra informacija gauta neviešomis priemonėmis.
Pažinojau tikrai solidžių žmonių, verslininkų, kurie atsidūrė Klonio gatvės patvoryje, leido pinigus susirinkusiesiems maitinti ir net šeimas paliko dėl išsiskyrusios pozicijos.
Pažiūrėkime, kas pradėjo šią istoriją. N.Venckienė – teisėja, kuri dar ir dėstė universitete. Jos vyras Aidas Venckus – tuometis Kauno advokatų seniūnas. Žmonėms susidarė įspūdis, kad jie negali meluoti.
Kai žmogus kuo nors įtiki, jis blaiviai nebemąsto ir nuomonę pakeisti labai sunku.
Tuo naudojosi ir politikai norėdami pakelti savo reitingus. Kai susibūrė tokios pajėgos, ledkalnis vis didėjo ir tapo išties sunku atskirti, kur tiesa, o kur melas.
– Ar vadinamojo šturmo data buvo numatyta iš anksto?
– Tai tikrai nebuvo paskutinės dienos sprendimas, data buvo numatyta maždaug prieš 10 dienų. Policijoje taip pat dirbo žmonių, kurie gautą informaciją iškart perduodavo vadinamiesiems gynėjams.
Kelis kartus buvo paskleistos melagingos žinios, neva šturmas vyks jau kitą dieną. Tuo metu policijos pareigūnai stebėjo, kaip reaguojama ir elgiamasi gavus tokią žinią, kokių imamasi veiksmų. Po kelių nepasitvirtinusių pranešimų žmonės jau pradėjo jais netikėti, prarado budrumą.
Tikslią datą žinojo labai nedaug žmonių – Kauno rajono policijos komisariate tokių buvo tik 4. Informacijos sklaida buvo apribota ne dėl nepasitikėjimo, o siekiant sumažinti kliuvinių ar galimų provokacijų.
– Kaip vyko pasiruošimas operacijai?
– Vykstant bendrajam instruktažui pareigūnams buvo priminta apie būtinybę laikytis teisėtumo, žmonių saugumo, viešosios rimties.
Tuomet pareigūnai buvo suskirstyti į grupes ir kiekvienos grupės vadovas turėjo konkrečias užduotis – užtikrinti viešąją tvarką bei antstolio saugumą, bendrauti su susirinkusiais žmonėmis, stebėti situaciją ir fiksuoti įvykius.
Vadovavau pareigūnų grupei, kuri privalėjo užtikrinti antstolės apsaugą. Antstolė šioje situacijoje buvo svarbiausia figūra, kuri daugiausia ir lėmė visą įvykių seką.
Reikėjo užtikrinti ir mergaitės motinos saugumą, nes ji buvo vienas pagrindinių minios taikinių ir tik motina galėjo paimti vaiką iš buvusios globėjos namų.
Didžioji dalis pareigūnų buvo skirta viešajai tvarkai užtikrinti, kad neprasidėtų riaušės, neįvyktų išpuolių, visa teritorija būtų saugoma.
Operacijoje dalyvavo daugiau kaip 100 pareigūnų, maždaug tiek pat buvo ir Kedžių namo vadinamųjų gynėjų, tačiau pastarųjų skaičius keitėsi, jie skambino telefonu ir kvietė pastiprinimą.
Kai pradedi kažką planuoti, visada reikia numatyti blogiausius scenarijus. Turėjome duomenų, kad kažkas minioje dėl protesto gali bandyti susideginti ar sąmoningai susižaloti, todėl teko pasirūpinti net gesintuvais.
Gavome žinių, kad galime susidurti net su ginkluotu pasipriešinimu. Juk minioje buvo žmonių, turinčių ginklą ir leidimą jam nešioti. Turėjome pasiruošti atvejui, jeigu ginklą bus bandoma panaudoti.
– Ar buvo svarstomas variantas, ką reikėtų daryti, jeigu ir šį kartą nepavyks antstolei pakliūti į namo vidų ir teismo nutartis liks neįvykdyta?
– Taip tiesiog negalėjo nutikti, nes kuo ilgiau viskas tęsėsi, tuo situacija darėsi blogesnė, įtampa didėjo.
Didelės policijos pareigūnų pajėgos buvo atitrauktos nuo pagrindinės veiklos – teko budėti, stebėti situaciją, atlikti žvalgybą ir tai truko ne vieną dieną. Tokiems tikslams reikėjo papildomų lėšų, seko žmogiškieji ištekliai, visuomenė buvo įkaitinta.
O gyvenimas juk tekėjo savo vaga, buvo daromi nusikaltimai – plėšimai, vagystės ir net nužudymai. Kada juos tirti?
Problemą reikėjo išspręsti. Sprendimą priėmė teismas, teismo nutartį reikėjo vykdyti. Antstolei teko svarbiausia misija, o policijos pareigūnai turėjo užtikrinti jos saugumą.
Palikti problemą ateičiai, svarstyti, kad nepavyks, nebuvo net minčių. Galbūt tam galėjo sutrukdyti tik dar didesnis blogas nutikimas, įvykęs operacijos metu.
Norėjome viską atlikti pagal įstatymą, geruoju, tačiau šeimininkai užrakino ir užbarikadavo duris. Teko pasitelkti ugniagesius, jie nupjovė terasos durų vyrius.
Operacija truko apie dvi valandas. Nors man laikas pralėkė kaip viena akimirka, tačiau visa procedūra užtruko, nes nebuvo geranoriškumo. Trukdė susirinkę žmonės, namiškiai.
– Įvertinkite operaciją dabar, praėjus dešimtmečiui – ar buvo galima viską atlikti geriau?
– Bandėme viską atlikti taikiai ir ramiai, tačiau kitoje pusėje nebuvo noro taip elgtis, jutome tik pasipriešinimą. Pareigūnai darbą atliko nepriekaištingai. Galbūt didesnis jų skaičius būtų padėjęs viską atlikti greičiau.
– Kokia buvo pirmoji pažįstamų žmonių, kolegų reakcija pasibaigus operacijai, galbūt išgirdote net grasinimų?
– Niekas negrasino, o kolegos iškart pradėjo kelis ikiteisminius tyrimus, teko vykti į apklausas.
Policijos departamento vadovybė tikrai nebuvo nusiteikusi kam nors kapoti galvų dėl neva netinkamai atlikto darbo. Savo pareigą atlikome teisėtai ir teisingai, todėl vyravo nuostata, kad neturi nukentėti nė vienas darbuotojas.
Vienas žurnalistas paklausė, ar aš nejaučiu gėdos. O kodėl man turėtų būti gėda – aš juk ne vogti ėjau.
Labiau nustebino pirmasis viešas prezidentės Dalios Grybauskaitės komentaras. Ji svarstė, kad reikia dar įvertinti, ar tikrai viskas padaryta teisingai. Šalies vadovai neturėtų taip paskubomis komentuoti įvykių, neturėdami visos informacijos ar į ją neįsigilinę.
Po šios operacijos atrodė, kad nusirito didelis akmuo – neliko įtampos, apėmė palengvėjimas, nors įvairios bylos tęsėsi dar kelerius metus. Vis dėlto ši operacija tapo visos didelės problemos pabaigos pradžia.
– Ar galite šią operaciją pavadinti įsimintiniausiu profesinės karjeros įvykiu?
– Tai nebuvo geriausi karjeros laikai. Kur kas maloniau dirbti gerai pažįstamą darbą, kuris tinka ir patinka, o šiuo atveju susidūrėme su didele įtampa, žmonių susipriešinimu.
Pati operacija nėra tai, kas kelia džiaugsmą ar pasididžiavimą.
Išskirtinių įvykių Kauno rajone man vadovaujant policijos komisariatui buvo ne vienas ir jų ištyrimą galėčiau pavadinti gerokai svarbesniu ir reikšmingesniu pasiekimu.
Tariamoji pedofilijos istorija prasidėjo dėl asmeninių ambicijų ir išaugo į labai didelį kamuolį. Ji tęsėsi per ilgai, tačiau tam įtakos turėjo ir aukščiausius postus užimančių šalies vadovų elgesys.
Gyventojų prisiminimai visiškai išblėso
Nijolė Tarvydienė, Garliavos seniūnė:
„Prieš dešimtmetį Garliavos gyventojai nuolat aptarinėjo įvykius Klonio gatvėje, tą patį žmonės darė visoje šalyje ir net užsienyje.
Dabar nei man, nei kitiems seniūnijos darbuotojams net neteko girdėti, kad kas nors juos prisimintų.
Seniūnijos darbuotojai tiesiogiai nesusidūrė su tuomet vykusiais įvykiais ir turbūt reikėtų džiaugtis, kad taip nutiko.
Visada reikia žiūrėti į gerąją pusę ir džiaugtis tuo, ką turime.“
Istoriją paženklino gausybė keistų mirčių
2009-ųjų spalio 5 dieną Kaune buvo rasti nušauti Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir D.Kedžio buvusios sugyventinės L.Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė.
Pagrindiniu įtariamuoju iškart tapo D.Kedys, kuris jau anksčiau grasino susidorosiąs su asmenimis, kurie neva tvirkino ir seksualiai prievartavo jo mažametę dukterį.
Garliaviškio akiratyje atsidūrė J.Furmanavičius, buvusio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninis padėjėjas Andrius Ūsas ir nenustatytas asmuo Aidas.
Mergaitės motiną L.Stankūnaitę ir tetą V.Naruševičienę D.Kedys kaltino sąvadavimu.
D.Kedys pasislėpė, todėl jau išpuolio dieną buvo paskelbta nacionalinė jo paieška, netrukus – ir tarptautinė.
Nors spėliota, kad įtariamasis gali slapstytis Ispanijoje ar Jungtinėje Karalystėje, vėliau paaiškėjo, kad daugiau kaip pusmetį jis slapstėsi Lietuvoje.
D.Kedžio kūną 2010 metų balandžio 17 dieną Šlienavos kaime prie Kauno marių kranto rado žvejys.
Ekspertai nustatė, kad jis mirė tarp balandžio 15 dienos vakaro ir 16-osios ryto, pagal oficialias kriminologų išvadas, mirties priežastis – užspringimas skrandžio turiniu.
Su šia istorija siejamos dar mažiausiai dvi mirtys – 2010-ųjų birželį itin keistomis aplinkybėmis Alytaus rajone žuvo A.Ūsas.
2010-ųjų gruodžio 3 dieną dingo tuometinio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Aidas Milinis.
Gruodžio 11-ąją jaunuolio kūnas su šautine žaizda galvoje buvo aptiktas automobilyje netoli namų, Sergeičikų kaime (Kauno r.).
Tyrėjams nepavyko išsiaiškinti visų šios bylos aplinkybių ir praėjus dešimtmečiui Kauno apygardos prokuratūra sustabdė jos tyrimą.
