– Lietuvoje turbūt nėra kito asmens, kuris būtų gavęs tiek daug mūsų šalies ir užsienio valstybių apdovanojimų kaip jūs. Gal dar vienas pagarbos ženklas už parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjų puoselėjimą – Seimo teikiama A.Stulginskio žvaigždė – jums jau tik apdovanojimų statistikos vienetas? – „Lietuvos rytas“ paklausė 95-erių V.Adamkaus.
– Ar galiu abejingai žvelgti į apdovanojimą, kuris teikiamas už visą gyvenimą man brangiausias vertybes – demokratijos ir valstybingumo puoselėjimą?
Steigiamojo Seimo pirmininko, demokratiškai prezidentu išrinkto A.Stulginskio žvaigždė man svarbi ir dėl šios asmenybės – jis pats yra Lietuvos valstybingumo kelio žvaigždė.
Išskirtinės svarbos Vasario 16-osios Aktas Lietuvos nepriklausomybę tik paskelbė, bet valstybės dar nebuvo, o A.Stulginskis labai daug nusipelnė kuriant ją realiai. Tai buvo sunkus darbas, nes teko Lietuvą kurti nuo pamatų, sakyčiau, plyname lauke.
Po beveik 130 metų trukusios carinės Rusijos priespaudos daugeliui žmonių buvo nelengva suprasti, kas yra laisvė, demokratija, sava valstybė.
A.Stulginskis labai daug nuveikė, kad lietuviai suvoktų, kokia jiems svarbi laisvė ir nepriklausoma Lietuva. Todėl šis apdovanojimas man vienas brangiausių, kad ir kiek daug jų būčiau gavęs.
– Gal jūsų apdovanojimų kolekciją galės išvysti ir visuomenė?
– Didelę jos dalį žmonės gali apžiūrėti ir dabar – ji eksponuojama Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto prezidentinėje bibliotekoje.
Kai baigsis ši mano žemiškoji kelionė, ten bus perkelti visi apdovanojimai, mūsų su Alma sukaupti meno kūriniai.
– Kartu su jumis A.Stulginskio žvaigžde apdovanotas ir iškilus lietuvių kilmės JAV senatorius, vienas dabar šią šalį valdančios Demokratų partijos lyderių Richardas Durbinas. Turbūt neatsitiktinai Seimas jus tarsi sujungė su šiuo jums gerai pažįstamu amerikiečių politiku?
– Mūsų veiklą jungė pats gyvenimas. Manau, JAV daugiausia lėmė, kad dabar, Rusijos agresijos Ukrainoje sąlygomis, galime jaustis saugomi NATO skydo, o senatorius R.Durbinas buvo karščiausias Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto aljanse rėmėjas. Jis iki šiol labai įtakingas politikas ir jo žodis buvo itin svarbus priimant Lietuvai lemtingus sprendimus.
Siekiant narystės NATO aš skraidžiau po visas Aljanso šalis, daugybę kartų lankiausi Vašingtone ir savo akimis regėjau, kaip stengiasi mūsų šaliai padėti senatorius R.Durbinas.
– Užsiminėte apie išskirtinę Lietuvos narystės NATO svarbą, kuri, Rusijai užpuolus Ukrainą, tapo ypač akivaizdi. Prabėgo 13 metų, kai baigėte antrąją prezidento kadenciją, o toks laiko nuotolis jau leidžia objektyviau įvertinti, kokie buvo svarbiausi laimėjimai per jūsų vadovavimo Lietuvai dešimtmetį.
– Neabejotinai tai narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Laikau ir svarbiausiu asmeniniu nuopelnu, kad mums pavyko per istoriškai trumpą laiką nueiti sudėtingą kelią ir įstoti į šias Lietuvos saugumą garantuojančias, ekonominę gerovę kurti padedančias organizacijas.
Matome, kaip dabar sunku Ukrainai. Galime džiaugtis taikiu gyvenimu pirmiausia todėl, kad mus saugo NATO, o ES – mūsų ekonominio ir socialinio gyvenimo stabilumo garantas.
Jei ne šios narystės, mums grasintų ne vien Kremlius, bet ir Aliaksandras Lukašenka kėsintųsi į mūsų laisvę ir saugumą.
– Daugeliui Vakarų politikų buvo visiškai nelaukta, kad Rusija atvirai užpuolė Ukrainą, plačiai įsibrovė į jos teritoriją. Bet gal jūs nujautėte, kad tokios agresijos galima laukti iš Vladimiro Putino, su kuriuo jums teko per 2001 metų vizitą Maskvoje ir asmeniškai bendrauti?
– Žinojau, kad Rusija žūtbūt stengsis išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje, trukdys jai eiti demokratėjimo, suartėjimo su Vakarais keliu, siekti narystės ES ir NATO, bet tikrai nemaniau, kad drįs atvirai užpulti šią valstybę, sutryps visas tarptautines normas ir masiškai vykdys karo nusikaltimus.
Nesuprantu, ko V.Putinas tikisi iš šio karo, ką jis gali laimėti? Tik pasaulio panieką ir pasmerkimą.
– Jums, ne kartą lankiusiam Ukrainą, pažįstančiam ne vieną šios šalies politiką, ukrainiečių kančios – turbūt ir skaudus asmeninis išgyvenimas?
– Kaip kitaip galėtų būti? Lietuvos istorija išmokė lietuvius itin stipriai užjausti nuo okupantų kenčiančią Ukrainą.
Šioje šalyje praleidau nemažai laiko, ukrainiečiai mane išrinko 2006 metų Ukrainos žmogumi.
Tais laikais jų valstybę krėtė vidinė sumaištis. Lietuva ir Lenkija sėkmingai ėmėsi politinių jėgų sutaikymo misijos ir gal net atliko svarbiausią vaidmenį padedant tada Ukrainai neišsukti iš demokratijos kelio.
Po rinkėjų valios klastojimo per 2004 metų pabaigoje vykusius Ukrainos prezidento rinkimus buvo kilusi kone pilietinio karo grėsmė.
Mane su Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu skubiai pakvietė atvykti Ukrainos politikai.
Mums pavyko prie derybų stalo susodinti Viktorą Janukovyčių ir Viktorą Juščenką, ir pastarasis, iš naujo surengus antrąjį rinkimų turą, buvo išrinktas prezidentu.
Kokia istorijos ironija! Dabartinių Ukrainos nelaimių šaknys – po V.Juščenkos į valdžią atėjusio V.Janukovyčiaus priklausomybė nuo Maskvos.
Sunku patikėti: XXI amžiuje sugrįžo Hitlerio ir Stalino barbariški metodai.
Pritariu JAV prezidentui Joe Bidenui, pavadinusiam V.Putiną skerdiku. Pamatęs televizoriaus ekrane šūviais į pakaušį nužudytų žmonių kūnus surištomis rankomis negali užmigti. Negi grįžta Stalino laikai, o dabartiniai Rusijos vadai ir jų kariauna – tokie patys budeliai?
– Šis barbarizmas, regis, jau pažadino Vakarų šalių politikus ir visuomenes.
– Aš nusivylęs, kad taip vėlavo Vakarų pagalba Ukrainai. Per ilgai patogiose kėdėse Briuselyje įsitaisius buvo kalbama apie visokias sankcijas ir trypčiojama vietoje. Reikia mažiau kalbų ir daugiau veiksmų.
Nesakau, kad rizikuojant pasauliniu karu NATO turėtų siųsti savo kariuomenę kariauti su rusais. Bet galima gausiai tiekti ukrainiečiams modernią ginkluotę ir jie patys apsigins.
Dabar tai vyksta, tik kodėl ginklai nebuvo siunčiami nedelsiant nė akimirkos?
Suprantu J.Bideną – JAV vien pastaraisiais metais ir taip neteko daug žmonių Irake, Afganistane, anksčiau – Vietname. Kariauti su Rusija amerikiečiai nenori. Bet kas trukdo tiekti ginklus? Tam Vakarų visuomenės pritaria.
– Per visuomenės nuomonės apklausas žmonės jus vis dar mini tarp jų interesams geriausiai atstovaujančių politikų. Kaip sugebate išlikti populiarus, kur semiatės jėgų dažniau nei už jus gerokai jaunesnė neseniai kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauti įvairiuose renginiuose?
– Vieną savo atsiminimų knygą pavadinau „Pareigos, kurios nesibaigia“, mat esu įsitikinęs, kad visų žmonių renkamas prezidentas net ir baigęs kadenciją turi pagal galimybes ir jėgas tęsti veiklą, kuriai buvo skyręs visą savo politinį ir visuomeninį gyvenimą.
Nemanau, kad darau kažką išskirtinio, bet kalbu visada nuoširdžiai, vadovaudamasis savo moraliniais principais.
Atidžiai stebiu Lietuvos gyvenimą. Išgyvenu regėdamas neteisingumą, nusižengimus moralei ir atvirai pasisakau prieš tokį elgesį. Turi pirmiausia būti sąžiningas sau ir atsakingas už savo veiklą, tada ir žmonės tai mato.
Sakote, kad esu aktyvus. Čia menkas mano nuopelnas – už tai dėkingas Aukščiausiajam, dovanojusiam man stiprią sveikatą ir leidusiam ilgus metus dirbti Lietuvai.
– Anksčiau jūs daug sportavote, plaukiodavote baseine. Dabar tokį fizinį aktyvumą medikai turbūt jums jau draudžia. Kaip dabar stiprinate sveikatą?
– Plaukioti baseine, sportuoti jau negaliu, nors ir labai norėčiau – daktarai neleidžia. Jie sako, kad tai man būtų per daug pavojinga. Bet iš ryto atsikėlęs padarau lengvą fizinę mankštą – išsijudinu, pamankštinu sąnarius.
Mėgstu pasivaikščioti. Žinoma, einu ne kur nors toli, o judu šalia namų.
Be to, laikausi sveikos mitybos. Žinau, ko man nereikia valgyti, ir klausau gydytojų patarimų.
– Kai daugiau būnate namie, turite ir daugiau laisvo laiko. Kaip jį leidžiate?
– Laikas vis viena bėga labai greitai. Matote, kiek čia knygų. Skaitau ir romanus, o išleidžiamas lietuvių autorių prisiminimų knygas stengiuosi perskaityti visas.
Esu ir nuolatinis laikraščių skaitytojas, nepraleidžiu žinių per televiziją. Kaip sakiau, liūdžiu sužinojęs apie nesėkmes ir labai džiaugiuosi išgirdęs apie Lietuvos laimėjimus.
Tai stiprina dvasią. Juokauju, kad stengiuosi ilgaamžiškumu nenusileisti Didžiosios Britanijos karalienei Elizabeth II – tarp mūsų vos penkių mėnesių skirtumas. Kol kas mūsų varžytuvėse lygybė.
– Jūs jaučiatės laimingas nepaisant amžiaus?
– Likimas man su Alma dovanojo prasmingą ir laimingą gyvenimą. Artėju prie pabaigos, bet ir užsiveriant gyvenimo vartams mano žvilgsnis optimistinis.
