Lietuvoje šiuo metu plečiasi visuotinės paieškos, kaip kuo labiau užkardžius Maskvos ranką, kuri pirmiausia kyšo už sovietmečio reliktų kapinėse.
Budriausi ir kovingiausi lietuviai taip pat jau taikosi į žymiausio afroruso A.Puškino vardą mokykloms ir gimnazijoms, Rusų gatvės pavadinimą sostinėje ar poeto T.Venclovos šeimos ir rašytojo V.Krėvės muziejus.
Natūralu, kad tokioje atmosferoje taikiklyje atsidūrė ir Tarptautinė darbo diena – gegužės 1-oji. Juolab kad jau sunku ir suskaičiuoti atvejus, kai dešinieji politikai ją visaip stengėsi išlupti iš švenčių ar bent ne darbo dienų sąrašo, o kairieji ją gynė dygliuotomis raudonomis rožėmis.
Kova prasidėjo ir šį kartą. Tačiau dešinieji šįkart nusprendė atakuoti gudriau.
Grupė Seimo narių, pirmiausia konservatorių, pasiūlė gegužės 3-iąją paskelbti šventine ne darbo diena minint Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos dieną. O ta proga, žinoma, atšaukti ne darbo dieną gegužės 1-ąją, nes esą švenčių Lietuvoje ir taip per daug, be to, Tarptautinė darbo diena pas mus neturi „susiformavusių šventimo tradicijų“.
Socialdemokratai neilgai suko galvą, kaip atsakyti į šį klastingą išpuolį prisidengiant Abiejų Tautų Respublikos konstitucija bei strateginės partnerystės su Lenkija vėliava.
Kairieji gudriai sutiko, kad tokia šventė reikalinga, tačiau pasiūlė išplėsti jos prasmę ir švęsti visų šalies Konstitucijų šventę spalio 25-ąją, kai buvo priimtas dabartinis Lietuvos pagrindinis įstatymas.
Tuo metu gegužės 1-osios, tokiu atveju saugiai liekančios viena ne darbo diena šio mėnesio pradžioje, kairieji siūlo neliesti ir apskritai nekiršinti visuomenės.
Nežinia, kiek čia ta visuomenė bus sukiršinta – veikiau vėl bus suerzinta, kad ir kas laimėtų šiuos mūšius dėl švenčių.
