Bet kas šiame kare yra pralaimėjimas ar pergalė?
Nuo pat Rusijos invazijos pradžios buvo galima sakyti, kad Ukrainos pergalė bus jau vien tai, jei ji, nors ir praradusi dar vieną dalį teritorijos, atsilaikys, o Rusijai tiesiog pritrūks jėgų užimti sostinę Kijevą ir kitus pagrindinius miestus, sunaikinti ir pakeisti dabartinę Ukrainos valdžią.
Taigi dabar galima konstatuoti, kad šioji pergalė – jau tikrovė.
Tačiau Ukrainos pergalė tikrąja to žodžio prasme būtų Rusijos pajėgų išvijimas iš visų šiuo metu užimtų Donbaso teritorijų ir Krymo, o tai artimiausioje apžvelgiamoje ateityje mažai tikėtina.
Taigi didesnė tikimybė, kad matysime kažką per vidurį, – Rusija, užgrobusi, kiek pajėgia, paskelbs apie „pergalę“ ar „pasiektus tikslus“ ir padarys pauzę. Tuo greičiau, kuo labiau išseks jos jėgos siekiant apsupti ir sutriuškinti Ukrainos karinę grupuotę Donbase ar ten perlaužti frontą. Kita vertus, jei Rusijos pajėgoms vis dėlto pavyks tai pasiekti, pauzė bus atidėta vėlesniam laikui, nes Kremlius sieks įtvirtinti sėkmę ir užgrobti dar daugiau.
Bet kokiu atveju Ukrainai išsilaikant Rusija vis viena turės anksčiau ar vėliau sustoti ir pradėti realias derybas dėl to, ką toliau daryti. Taigi greičiausiai bus naujas „paliaubų“ susitarimas, tik jau pavadintas nebe Minsko, o kurios nors kitos vietos, kur bus pasirašytas, vardu.
Akivaizdu, kad Vakarai ne tik to tikisi ir laukia, bet ir kuo labiau stengsis paveikti tiek Maskvą, tiek Kijevą, kad tokios „paliaubos“ būtų pasirašytos ir karas būtų „sustabdytas“.
Tačiau ir patys Vakarų lyderiai greičiausiai aiškiai supranta, kad tai – efemeriškas dalykas.
Bet ar Kremliaus režimo pasmaugimas ar bent maksimalus susilpninimas iki priešmirtinės fazės yra pagrindinis strateginis Vakarų tikslas šiuo metu?
Akivaizdu, kad ne. Vakarų viršūnėse apskritai sunku įžvelgti kokią nors pagrindinę strateginę nuostatą, išskyrus savaime suprantamą norą, kad Ukraina atsilaikytų. Nors skirtingos Vakarų šalys net prie šio tikslo siekimo teikiant karinę pagalbą Ukrainai prisideda labai nevienodai.
Žodžiu, pagrindinis noras Vakaruose – tiek politinėse viršūnėse, tiek visuomenėse – kad tai, kas dabar vyksta, kuo greičiau pasibaigtų, nors fasadiškai ir trumpam.
Nesvarbu, į kurią pusę labiau kryptų tokio susitarimo politinės ar teisinės formuluotės ir nuostatos, vien jo pasirašymas tik fiksuotų faktą, kad Ukraina prarado naujas teritorijas, o karas vėl įsuka į naują neapibrėžtos tąsos fazę. Tai – nauji nuostoliai ir praradimai užpultai šaliai.
Žinoma, galima sakyti, kad ši fazė – ir galutinė Rusijos mėginimų atgauti imperinę galybę, ir paties režimo agonija. Tačiau bent jau tuo metu, kol toji agonija truks, Rusija bus paėmusi įkaite ir Ukrainą.
O kokie grėsmingiausi ir labiausiai nepageidaujami šio ilgalaikio proceso padariniai gali grėsti tokioms valstybėms kaip Lietuva? Žinoma, neskaitant Rusijos ar Baltarusijos teroro išpuolių, provokacijų ar net tiesioginio atviro antpuolio?
Vienas tokių padarinių – vidaus karas su savo rusakalbiais piliečiais. Jo pavojus vis didėja augant dalies visuomenės ir politikų entuziazmui „dar kaip nors“ prisidėti prie kovos su Rusijos režimu veiksmų.
Stiprėjant sovietinių reliktų šalinimo kapinėse vajui, aštrėjant politikų retorikai prieš Maskvos patriarchatą ir stačiatikių hierarchus Lietuvoje didelė rusų mažumos dalis tai greičiausiai supranta kaip prieš juos nukreiptus veiksmus.
Tad net pritariant tokios politikos krypčiai ir esmei verta priminti, kad visa tai reikia daryti ne vajų principu, ne vien demonstruojant tariamą jėgą ir ja džiaugiantis, o maksimaliai ieškant dialogo.
Ar pakankamai tai suprantame ir esame nusiteikę ilgiems sudėtingiems procesams?
